„Mūsų Kūčios – be tėčio. Kalėdų stebuklo nebus“, – konstatuoja mažasis.
Tėtis gyvena kitoje šalyje, ten kuria naują šeimą, naujus namus. Geriausiu atveju, su vaikais pasikalbės telefonu. Tačiau kaip man, mamai, elgtis per šventes, kad negilinčiau vaikų skausmo – dėl atsiradusios tuščios vietos prie stalo, sumažėjusio dovanėlių skaičiaus po eglute?
Atsakyti į mamos klausimą paprašėme individualios psichologijos konsultantę Rasą Kardaitę-Vėlyvienę, kuri Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ tėvams veda seminarus apie skyrybų vaikus.
„Kad ir kaip būtų, Kalėdas reikėtų švęsti, o ne gedėti ar suteikti vaikams klaidingų lūkesčių apie šeimą ir pačią šventę. Vieno iš tėvų išėjimo nereikėtų bandyti kompensuoti gausesnėmis dovanomis. Buvimo šalia nepakeis nei dovanos, nei pinigai ar kiti materialūs dalykai. Žmogus – neįkainojamas, kaip ir neįkainojamas santykis su juo. Perdėtos dovanos gali ne tik nesuteikti vaikui džiaugsmo, bet atvirkščiai – dar labiau jį įskaudinti. Su vaikais reikėtų kalbėtis, kaip jie jaučiasi, paklausti, gal jie patys norėtų padaryti dovanėlę tėčiui, kuris nebegyvena kartu su vaikais“, – vardijo R. Kardaitė-Vėlyvienė, su vaikais patardama elgtis kuo nuoširdžiau ir šilčiau.
Apipilti dovanomis vaikus neretai stengiasi ir išėjusysis. Kokių pasekmių gali sukelti skyrium gyvenančių tėvų lenktynės?
Kaip pabrėžė R. Kardaitė-Vėlyvienė, vaikus žaloja mamos ir tėčio tarpusavio kovos. Vaikai stebi realybę, jaučia suaugusiųjų manipuliavimą jais.
„Bandant netektį kompensuoti dovanomis, lieka nepastebėti vaiko jausmai. O jei kartu esantys suaugusieji nepastebi ar ignoruoja neigiamas vaiko emocijas, jos sustiprėja. Skyrybų pasekmės vaikams labai priklauso nuo suaugusiųjų sąmoningumo, atmosferos šeimoje, auklėjimo stiliaus. Pagirtina, kai išsiskyrę žmonės sugeba tarpusavyje ramiai kalbėtis ir mandagiai bendrauti. Tai gerokai palengvina vaikui išgyventi tėvų skyrybas“, – sakė Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ seminarus tėvams apie bendravimo su vaikais ypatumus po skyrybų vedanti R. Kardaitė-Velyvienė.
Pasak pašnekovės, vaikas gali pats ramiai ir natūraliai priimti pasikeitusią šeimos situaciją, jei suaugusieji su juo apie tai kalbasi, jei kiekvienas gali atvirai pasisakyti, kaip jaučiasi.
„Tačiau jei vaikas mato susirūpinusius tėvus, kurie priekaištauja vienas kitam ir lieja nuoskaudas, jis perima suaugusiųjų jausmus, gali tapti nerimastingas, pradėti elgtis netinkamai. Ir priešingai – jei vaikas palyginti ramiai išgyvena vieno iš tėvų išėjimą, o aplink esantys suaugusieji itin dėl to sunerimę, vaikui gali kilti kaltės jausmų, kad jis blogai nesijaučia. Dėl to jis gali užsisklęsti, atsiriboti“, – lygino specialistė.
Perdėtas susirūpinimas nebūtinai reiškiamas žodžiais. Pasak R. Kardaitės-Vėlyvienės, vaikas jaučia neišsakytą mamos ar tėčio skausmą, pyktį, jų sukeliamą įtampą. Dėl to taip pat gali komplikuotis vaiko elgesys, kilti kaltės jausmų.
„Tenka konsultuoti ir tėvų skyrybas ar nedarną šeimoje patyrusius suaugusius, kurie atėjus šventėms vėl ir vėl išgyvena vaikystėje patirtąjį stresą. Protu supranta, kad nerimauti ar graužtis dėl praeities neverta, tačiau grįžtantys prisiminimai vis pažadina vaikystėje patirtus jausmus“, – dalijosi konsultantė.
Kaip pabrėžė R. Kardaitė-Vėlyvienė, suaugusiųjų elgesys su vaiku turi atitikti jo amžiaus tarpsnį. Su vyresnio amžiaus vaiku galima pasikalbėti apie susidariusią situaciją, mažesniems reikia sudaryti kuo natūralesnę aplinką ir su jais kuo nuoširdžiau elgtis nevengiant pokalbių ir jausmų atspindėjimo.
„Akylesni suaugusieji, stebėdami vaiko elgesį, atpažįsta jo jausmus. Gal jis labiau sudirgęs, gal mieguistas, gal prastai valgo ir taip parodo, kad blogai jaučiasi“, – pateikė pavyzdį skyrybų vaikus ir suaugusius konsultuojanti R. Kardaitė-Vėlyvienė.
Vieno iš tėvų netektis per šventes gali sustiprinti vaiko norą protestuoti. Jis gali pradėti elgtis neįprastai agresyviai, triukšmingai, iššaukiančiai. Tėvams gali kilti noras neklaužadą drausminti nevengiant griežtesnio žodžio ar bausmių. Vis dėlto, R. Kardaitės-Vėlyvienės nuomone, tai nebūtų tinkamiausias pasirinkimas.
„Visų pirma suaugusiesiems reikėtų suprasti, kad netinkamas vaiko elgesys, nepaisant to, ar jis rodo agresyvumą, ar perdėtą meilę tėvams, – jo jausmų išraiška, todėl labai svarbu suprasti, ką jis išgyvena pasirinkdamas vienokį ar kitokį elgesį ir pasikalbėti apie tai. Taip pat būtina parodyti vaikui, kad jis yra mylimas visoks, netgi kai elgiasi netinkamai, tačiau ir leisti suprasti, kad pasirinktas netinkamas elgesys – netoleruotinas, priminti šeimos taisykles, kurių privalu laikytis“, – sakė R. Kardaitė-Vėlyvienė.
Konsultantė akcentavo būtinybę atskirti vaiko jausmus nuo jo netinkamo elgesio. Pvz., galima būtų pasakyti: „Aš tave myliu, bet negaliu suprasti ir pateisinti tavo elgesio. Ar mes galime apie tai pasikalbėti?“
Mažesniems vaikams pyktį galima mažinti pasiūlant kitą veiklą. Gal reikia ką suplėšyti, o gal kalėdinių sausainių tešlą stipriai mėtyti ant stalo. Jeigu į procesą įsitrauktų ir kiti šeimos nariai, visai tikėtinas smagus šeimos pasibuvimas, su pokalbiais ir juoku.
Už bausmes veiksmingesnis padrąsinimas: „Žinau, kad tu gali tai padaryti ir tikiu, kad padarysi.“
„Jei per Kalėdas kils nenumaldomas noras vėl išbarti vaiką už jo netinkamą elgesį, geriau nukaskite sniege takelį. O po to visi smagiai pabėgiokite naujuoju sniego labirintu“, – siūlė individualiosios psichologijos konsultantė R. Kardaitė-Vėlyvienė.
Užuot kartojus tradicines priekaištų frazes, specialistė patarė atkreipti dėmesį į savo paties elgesį, kuriamą atmosferą šeimoje, vaiko auklėjimo stilių, kokie santykiai tarp brolių ir seserų.
„Kad ir kokia šeimos istorija būtų, linkiu rasti vidinių resursų gyventi čia ir dabar. Skyrybų krizę išgyvenančioms šeimoms linkiu sniego purumo, lengvumo, nes šiuo etapu išgyvenama itin daug sunkių situacijų, sunkių jausmų. Kartais sniegas būna šlapias, sukeliantis nepatogumų, bet šiltai apsirengus juk gali dovanoti ir džiaugsmo. Taigi, daug kas priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo, kaip žiūrėsime į situaciją, kurioje esame. Švenčių proga to ir linkiu – adekvataus požiūrio“, – sakė individualiosios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė-Vėlyvienė.