Taip išėjo, kad skaitant temą apie doktorantūrą (beje, daug vertingos ir svarbios informacijos tiems, kurie mąsto apie karjerą akademijoje) „supermamų“ forume smalsumo vedamas užsukau ir į santykių skiltį. Vis tik įdomu paskaitinėti, ką galvoja moterys.
© Shutterstock nuotr.

Ten buvo daug įvairiausių temų, tačiau dėmesį patraukė temos apie tai, koks turėtų būti vyriškas vyras, koks turėtų būti vyras-džentelmenas ir, apskritai, „tikras vyras“.

Pasiskaitinėjęs tas temas daugmaž susidariau bendrą taip vadinamojo „tikro vyro“ paveikslą. „Tikro vyro“ supratimas ir apibrėžimas yra ganėtinai platus ir daugialypis. Nemaža dalis moterų pabrėžė, kad „tikras vyras“ turi būti fiziškai patrauklus – t. y., prisižiūrintis (ne metroseksualas), sportuojantis (šis atsakymas labiau dominavo tarp jaunesnių, kaip supratau dar netekėjusių merginų), tinkamai apsirengęs ir susišukavęs. Ai, dar labai svarbi savybė – ūgis. Jis turi būti bent jau vidutinis. Kitaip tariant, tas mitas, kad „vyras turi būti bile gražesnis už velnią“ yra netiesa.

Tačiau, manau, nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad didžioji „tikro vyro“ savybių dalis apima ne išvaizdą, o kitokius kriterijus. Į juos įeina tokios savybės kaip pasitikėjimas savimi, ambicingumas, „protingumas“ (ne ta akademiškai intelektualiąja prasme, o „pinigų kalimo gebėjimo ir mokėjimo suktis“ prasme). Anot moterų, tikras vyras turi mokėti tinkamai rodyti dėmesį, turi turėti kokį nors tikslą ir jo siekti (ypač jei tas tikslas neša pajamas) ir kt.

Taip pat „tikras vyras“ turi būti sugebantis išlaikyti save, žmoną, vaikus; jis turi sugebėti atlikti įvairius santechnikos, staliaus ar elektriko darbus. „Tikras vyras“ turi norėti sukurti šeimą ir turėti vaikų. Kaip žinia, vyro socialinis statusas tiek pajamų, tiek turto, tiek dirbamo darbo, tiek išsilavinimo prasmėmis turi ypatinga reikšmę moterų „tikro vyro“ supratime.

Nors tų savybių būtų galima išvardinti ir gerokai daugiau, tačiau daugmaž tampa aišku, kad tas bendrasis „tikro vyro“ paveikslas, kurį moterys turi tendenciją piešti, iš esmės apima tokias savybes, kurios yra naudingos pirmiausia moteriai ir vaikams. Taip pat ir bendruomenei bei valstybei, tačiau tai greičiau yra atsitiktinis šalutinis produktas, nei tyčinis moterų tikslas siekiant apibrėžti „tikro vyro“ paveikslą.

Sąvoką „vyrų naudingumas“ čia reiktų pirmiausia (tačiau ne vien) suvokti kaip vyrų laiko, pastangų, daug valandų, prakaito, nervų ir sveikatos paaukojimą vardan to, kad būtų uždirbama pakankamai pinigų. Nes juk „tikras vyras“ privalo būti pajėgus ir nupirkti butą (ar pastatyti namą), ir turėti bent vieną naujesnį automobilį, ir sugebėti pasirūpinti visokiais kitokiais menkniekiais. Nes, moterų akimis, juk reikia tiek turėti, kur gyventi (ir čia paprastas 1-2 k. butukas tikriausiai netiks), tiek turėti galimybę išvykti atostogų į užsienį, tiek pasirūpinti vaikų švietimu bei užklasine veikla, tiek naujų baldų, tiek to... Tiek ano...

Visi tie reikalavimai ir pasakymai, kad jau geriau joks nei vyras, kuris nėra „tikras“, leidžia suprasti, kad moteriai vyro gavimas yra greičiau ne tikslas pats savaime, tačiau tik įrankis socialiniam statusui gauti. Kad ir kaip moteriai atrodys, kad ji vyrą „myli“, jai tokie statuso ženklai, kaip „vedybos“, „šeima“ ir „vaikai“ yra kur kas svarbesni nei pats vyras. Nes jis juk yra tam, kad suteiktų moteriai statusą, šeimą, vaikus, padėtų juos išlaikyti, suteiktų materialinį, socialinį ir psichologinį stabilumą ir saugumą. O jei vyras to daryti nenori ar negali, tai moteriai jis bevertis. Praktiškai kiekvienas pagyvenęs vyras, turintis patirties su moterimis, pasakys, kad santykiuose moterys paprastai yra kur kas pragmatiškesnės, daug daugiau reikalaujančios, gerokai aukštesnius standartus turinčios ir reikalavimus keliančios nei vyrai. Ir tai yra faktas, kuris dar nelabai žinomas jauniems vyrams.

Apskritai tas „tikrojo vyro“ diskusijos naratyvas suponuoja vyrų vertę tik priklausomai nuo kažko. Vyras yra vertingas („tikras vyras“) tuomet, kai jo elgesys yra naudingas kitiems. Vyras, jei nori būti „tikras“ (tiek moterų akimis, tiek visuomenės supratimu), turi elgtis taip, kad jo egzistencijos tikslingumas iš esmės būtų gyvenimas ne dėl savęs, bet dėl „kažko aukščiau“ – ar tai būtų šeima, žmona, vaikai; ar bendruomenė bei valstybė (čia dabartinis šauktinių grąžinimas yra puikus „tikro vyro“ realios vietos, t. y., aukojimasis dėl kitų, visuomenėje pavyzdys).

Žiūrint logiškai, visai racionalu būtų galvoti, kad, esant tokiai situacijai, vyrų pačių norai, interesai, hobiai, savitosios laimės paieškos ir pan. yra socialiai „leistini“ (jei jis nori būti „tikru vyru“) tik tokiu atveju, jei dėl tokio jo elgesio žmona, šeima, vaikai, bendruomenė ar valstybė nenukenčia ir nenustoja gauti naudos. Kitaip tariant, žmona, šeima ir t. t. iš esmės yra aukščiau nei vyro norai ir, tam tikra prasme, poreikiai, nes taip išeina, kad „tikras vyras“ yra skirtas paprasčiausiai būti dar vienu naudingu „sraigteliu“, kurio funkcija – „aptarnauti sistemą“, ar tai būtų šeima, ar tai būtų ekonomika, ar tai būtų bendruomenė, ar tai būtų valstybė.

Iš tokio požiūrio neretai kyla moterų pasipiktinimas ir desperatiški klausimai apie tai, „kur dingo tikri vyrai?“ ar apie tai, „kodėl vyrai bijo/nenori įsipareigoti?“. Iš to kyla taip vadinamosios „gėdinimo taktikos“, nutaikytos į tuos vyrus, kurie save, savo norus, savo poreikius, savo hobius stato aukščiau nei tą „normalumą“, t. y., buvimą naudingu pirmiausia kitiems, primestą tradicinių socialinių normų, visuomenės ir, netgi, tam tikrų įstatymų (tas pats minėtasis šauktinių pavyzdys).

Kritikos šaltiniai ir gėdinimo taktikos

Tikriausiai ne vienas neretai būdavot kritikuojamas ar kritikuojama dėl įvairiausių dalykų. Kartais ta kritika būna objektyvi ir teisinga (pavyzdžiui, ne taip įkalta vinis), tačiau dažniausiai ta kritika nebūna nei objektyvi, nei gali pretenduoti į kokius nors gilesnius vienareikšmiško teisingumo standartus.

Viena subjektyvios kritikos priežastis yra savų interesų propagavimas. Esant tokio tipo kritikai dažnai yra naudojami tokie „objektyviai teisingi“ lozungai kaip „aukštesnis gėris“, „šeima“, „patriotizmas“, „tėvynė“ ir pan. taip pat neretai apeliuojama į žmogaus ego siekiant savo norų ir interesų užtikrinimo.

Labai puikus tokio tipo kritikos pavyzdys yra verslininkų virkavimas apie tai, kaip jiems yra per dideli mokesčiai bei kokia neliberali ir nelanksti yra darbo rinka. Verslininkai mėgsta teigti, kad šias kliūtis panaikinus, nuo to geriau bus tik visuomenei, nors iš tiesų verslininkai toli gražu nėra jokie altruistai (o du kart du yra keturi) ir, jei iš to liberalizavimo ir mokesčių sumažinimo jiems ir bus kokia nauda dirbantiesiems, tai nebent atsitiktinai, ir tik dėl to, kad darbuotojai kaip nors ras būdų sėkmingiau derėtis, o ne dėl to, kad verslininkams bus lengviau juos atleisti ar jiems reikės mokėti mažesnius mokesčius už darbuotojus (tas mokesčių sumažėjimas verslininkams bus paprasčiausiai papildomas pelnas, ir tiek). Tad, kiek objektyvi yra tokia kritika?

Kitas subjektyvios kritikos šaltinis neretai būna pati kritikuojančiojo pasaulėžiūra, subjektyvus moralės suvokimas, subjektyvios patirtys ir pan. Žmonės per savo gyvenimus paprastai sukaupia įvairios patirties, susidaro savas nuomones; o subjektyvios moralinės normos dažnai būna perduodamos iš tėvų ir kitos socializacijos aplinkos. Esant tokiai situacijai, kiekvienas nuokrypis nuo to „kaip turi būti“ arba nuo to „kaip buvo visada“ susilauks kritikos ir nepritarimo.

Pavyzdžiui, kai kokia nors senolė kalba apie tai, kaip „prie ruso buvo geriau“ ir kaip „Landsbergis sugriovė kolūkius“, juk yra aišku, kad ji sakydama tokius teiginius jokiais objektyviais kriterijais nesiremia ir jokios gilesnės analizės išskyrus savo ir jos pažįstamųjų patirtys dažniausiai neturi. Jai tas „gyvenimo gerumas“ atrodo tik dėl paprasčiausios nostalgijos, dėl priprasto „užtikrintos ateities“ gyvenimo būdo ir pan. Kokią objektyvią vertę tokio tipo kritika teikia kritikos taikiniui?

Trečias subjektyvios kritikos šaltinis neretai yra ego gynyba. Kai žmonės jaučiasi pažeminti, sumenkinti bei žemiau už kitą ar kitus, tas žmogus ima kritikuoti „nusikaltusius“, tačiau šio tipo kritika šiame klausime, tikriausiai, neaktuali.

Turint omenyje subjektyvios kritikos šaltinius, kiekvieną kartą išgirdus kritiką savo atžvilgiu prieš priimant ją kaip „už gryną pinigą“ pirmiausia reiktų sustoti, paklausti savęs „Ar ta kritika objektyvi?“, „Ar ji tik nėra paslėpta ko nors interesų propagavimo maskuotė?“, „Ar tos kritikos priėmimas man padės?“, „O gal ta kritika tėra paprasčiausia kritikuojančiojo subjektyvių pasaulėžiūrinių vertybių išraiška, tad, norint gyventi pagal save, į ją kreipti dėmesio paprasčiausiai nereikia?“. Atsakius į šiuos klausimus, spėju, didelė dalis kritikos turėtų pradėti kelti šypseną. Vis tik pats geriausias savo paties kritikas dažnai yra pats individas.

Įdomus dalykas, beje, yra ir pagyros (čia turima omeny ir šiek tiek plačiau – t. y., ir kaip pagarbą visuomenės mastu). Kaip sakoma, norint pasiekti savo, nebūtina naudoti „lazdą“. „Saldainio“ mechanizmas taip pat neretai esti ne ką mažiau efektyvus. Niekam ne paslaptis, kad susilaukti pagyrų malonu kiekvienam. Tačiau dažnai tos pagyros yra pasakomos ne kaip susižavėjimo šauniai atliktu darbu rezultatas, tačiau kaip paskata ir toliau elgtis taip, kaip naudinga giriančiajam.

Ypač puikus pavyzdys yra kariuomenė ir joje duodami rangai. Kariuomenėje (dažniausiai) vyrai tarnauja ir, esant reikalui, rizikuoja savo gyvybe. Tačiau ką jie už tai, kad potencialiai rizikuoja pačiu brangiausiu turimu dalyku (gyvybe), gauna? Be pinigų, jie gauna... kariuomenės laipsnius. Kiek žinau, nuo jų iš dalies priklauso atlyginimas, tačiau, kalbant bendrai, tie kariuomenės laipsniai gauti kaip pagarba ir pagyrimas už tarnavimą kariuomenės administracijai ir valstybės struktūrai yra neblogas būdas kontroliuoti individo elgesį „saldainio“ metodu, ypač jei dar apeliuojama ir į tokius individo elgesį kontroliuojančius simbolius, kaip tėvynė, tauta ar, netgi, dievas. Atmetus įvairius simboliškumus, už rizikavimą pačiu brangiausiu savo turtu tu gauni kažkokių tai metaliukų, kurie turėtų reikšti, kad tu esi pakankamai įvertintas (pinigų galima užsidirbti ir kituose darbuose, tad jie šiuo aspektu nėra esmė). Ir viskas. Na, dar kokie pagyrimo žodžiai iš prezidentės, kokie jūs esat šaunuoliai. Apeliavimas į žmogaus ego yra ypač puikus elgesio kontrolės mechanizmas.

Verta pakalbėti ir apie vadinamąsias „gėdinimo taktikas“ (angl. – „shaming tactics“). Trumpai tariant, tai bandymas modifikuoti žmonių elgesį naudojant tokias ir panašias frazes, kaip „tikras vyras padarytų tą ir tą...“, „džentelmenas būtų toks ir toks...“, „tikra moteris atrodo taip ir taip“ ir pan. O tie, kurie nesugeba ar nenori būti įrėminti į tuos rėmus, dažnai būna vadinami nesubrendusiais, savanaudžiais, bailiais, nevykėliais ir pan. (tai ypač pastebima vyrų atžvilgiu).

Naudojant gėdinimo taktiką yra apeliuojama į vyro vertingumą ir netiesiogiai yra sakoma, kad „ jei nori kaip vyras būti vertingas, jei nori būti laikomas subrendusiu ir pan., turi būti toks ir toks, atlikti tai ir tai“. Taip netiesiogiai, neretai netgi pasąmoningai, yra pateikiama, kad yra tik vienas „tikriausiais kelias“, „teisingiausias gyvenimo būdas“, tačiau jo sąlyga tau, kaip vyrui, yra būti naudingu sistemos sraigteliu ir į pirmą vietą statyti ne save, o kokį „aukštesnį tikslą“ – dažniausiai šeimą, vaikus ar dar kažką.

Apibendrinant šį skyrelį, reikia pasakyti, kad tiek pagyrimai, tiek kritika toli gražu ne visada yra pateikiami turint omenyje giriamo/kritikuojamo individo interesus pirmoje vietoje. Dažnai kritikuojama ar duodami komplimentai bei pagarba yra skirti kažkokio „aukštesnio tikslo“ (šiame kontekste – žmonos, šeimos, vaikų, visuomenės) naudai, tačiau paties individo interesai, troškimai ir norai su to „aukštesnio tikslo“ nauda labai dažnai nesutampa. Tad reikia gerai pagalvoti, ar tik neverta tą visuomenės ar moterų kritiką paprasčiausiai... ignoruoti?

Vyrai irgi nėra avinėliai. Bet...

Nors straipsnio tema ir yra apie „tikrus vyrus“, tačiau, objektyvumo dėlei, reikia paminėti, kad ir pačioms moterims ne viskas taip paprasta. Visuomenė ir joms uždėjo gan sunkius pančius: kaip vyrai privalo būti „tikri vyrai“, taip ir moterims yra iškelti išvaizdos, charakterio, elgesio reikalavimai, o juos atitikti toli gražu ne visada yra paprasta.

SSRS laikais moterims buvo ypač nesaldu. Nors teko matyti nemažai sovietinių plakatėlių apie moterų emancipaciją, tačiau realiai tai reiškė paprasčiausiai tai, kad moterys, grįžusios namo iš po „normalaus darbo“, turėdavo „atarti“ dar vieną pamainą namie – išskalbti drabužius, paruošti maistą, sutvarkyti namus, prižiūrėti vaikus ir t. t. ir pan. Turint omenyje, kad tais laikais dar elektroninių prietaisų, palengvinančių šiuos darbus, nebuvo, namų ruoša buvo tikrai sunkus darbas. Tokios ir darbo, ir namų priežiūros naštos vienu metu linkėti nenorėčiau niekam.

Ir šiais laikais būna, kad vyrai palieka moteris su vaikais, būna, kad ir pakelia ranką prieš moteris (ir ne, kad muša, tikrai nereiškia, kad myli), būna, kad vyrams atsibosta žmona, nes ji pasidaro paprasčiausiai per sena ir nebepatraukli, o, jei dar ir per daug „knisa“ protą buityje, dar ir nervinanti; būna, kad vyrai pradeda per daug draugauti su alkoholiu ir t. t.

Vis dėlto, žiūrint į evoliuciją, manau, kad standartus „meilės rinkoje“ nustatinėja moterys, tad jos yra kur kas geriau pasiruošusios/geresnėje padėtyje patikrinti, kas vyras yra iš tiesų, ir „prabrokuoti“ netinkamus. Kodėl taip teigiu, paklausit? Atsakymas paprastas: tai moterys yra tos, kurios renkasi. Kad ir kaip mums, vaikinams ir vyrams, tą nepatiktų girdėti, ir kad ir kaip moterys viešai nenorėtų pripažinti tos tiesos, tačiau vyrus paprastai renkasi moterys, dėl to „tikras vyras“ yra įdomesnis ir svarbesnis analizės ir aptarimo objektas, nei „tikra moteris“, nes vyrų standartai, jei atvirai, yra žemesni (ir tai, kad vyrams tinka ir patinka vien tik modelio išvaizdos moterys, yra tik mitas. Nors jos ir patrauklios, tačiau paprastiems vyrams tikrai tiktų ir moteris, kurios modeliu pavadinti tikrai nebūtų galima). Ko vyrams realiai iš moters santykiuose reikia, tai, be abejo, kūniškos meilės, maisto (nebūtinai įvairių naujausių patiekalų) ir kad neerzintų. Viskas. Mums paprastai nereikia, kad ji kas antrą dieną šluostytų dulkes; mums nereikia, kad ji kiekvieną dieną darytų visokius visokiausius patiekalus, mums nereikia, kad ji uždirbtų tūkstančius.

Būtent vyrai dažniausiai turi stengtis moteriai padaryti įspūdį. Tai vyrai turi moteris kalbinti, jas bandyti sudominti, įrodyti „savo vertę“, kviesti į pasimatymus, už jas mokėti ir pan. Moteris praktiškai niekad nei pati pakvies į pasimatymą, nei dar ką nors. Nes, mat, jai tai daryti kažkodėl būtų žeminimasis. Aišku, išimčių yra, tačiau patys žinot posakį apie išimtis.

Žinoma, čia moterys gali nesutikti teigdamos, kad jos turi būti pasipuošusios, gražiai atrodyti, būti moteriškos ir pan. ir nors toks dalykas tam tikra prasme yra tiesa, tačiau tik iš dalies. Moterys neretai rengiasi ne tam, kad pasirodytų prieš vyrus (vyrų dėmesio ir pasiūlymų dažnai joms ir taip netrūksta, ypač jaunystėje), bet prieš kitas moteris ar tam, kad pasipuoštų „prieš save“, tad moterų ir vyrų pastangos palygintinos tikrai ne visomis prasmėmis.

Tas moterų rinkimasis yra ypač pastebimas tuomet, kai jos yra jaunos (daugmaž iki 30 m.), o vyrai dar yra ganėtinai nepatyrę. Tačiau ilgainiui būna šių rinkimosi rolių dalinis pasikeitimas kai moterims jau būna daugiau nei 30 metų ir jos, jei yra nevedusios arba vienišos mamos, tampa labiau desperatiškomis, ir vyrai (jei jie yra neprasigėrę ir turi daugmaž normalesnį darbą) jau tampa tais, kurie renkasi, nors tas pokytis vis tiek nėra toks dramatiškas, kad vyrams visiškai nereiktų įdėti pastangų, kaip kalbinimas, kvietimas, mokėjimas už ir t. t.

Kad ir kaip ten bebūtų, bendra tendencija yra tokia: paprastai moterys turi galutinį žodį pasakyti „taip“ arba „ne“, o vyrai gali nebent stengtis tobulinti save ir žaisti „number game“. Jei moteris ir yra vieniša, tai dažniausiai būna ne dėl to, kad ji nesulaukė vyrų dėmesio, pasiūlymų susitikti, pabendrauti ir kt., bet dėl to, kad tie vyrai, kurie tuos pasiūlymus vienišoms moterims ir teikė, tos vienišos moters akimis buvo paprasčiausiai „per prasti“. Dažnai moterys mėgsta skųstis vienišumu (kad ir tuose pačiuose„supermamų“ forumuose teko matyti tokių panašių temų), tačiau dažniausiai dėl to jos būna pačios kaltos – nei realistiškai įvertina savo standartų adekvatumą, nei pačios imasi aktyvios iniciatyvos.

Ir tai pastebima ne vien Lietuvoje. Kinija yra žinoma už ilgametę „vieno vaiko“ politiką, kai komunistų valdžia, siekdama sustabdyti tokį dramatišką populiacijos augimą (nuo 1955 m. populiacija išaugo nuo ~600 mln. iki ~1400 mln. dabar), leido šeimoms turėti tik 1 vaiką (su kai kuriomis išimtimis). Kinai kultūriškai pirmenybę teikdavo berniukams, nes jie buvo ir pavardės tęsėjai, ir papildoma nemokama darbo jėga ūkyje.

Dėl šios priežasties Kinija turi labai didelį vyrų perteklių: jau prieš 10 metų Kinijoje 100 mergaičių gimė net 121 berniukas (natūralus santykis būna 105 berniukai 100-ui mergaičių), ir jau dabar yra skaičiuojama, kad nevedusių vyrų Kinijoj yra dešimtimis milijonų daugiau nei nevedusių moterų...

Nepaisant to, Kinijos didžiuosiuose miestuose yra „left-over women“ („likutinių moterų“) fenomenas: Kinijoje, kai moteriai sukanka ~25-27 metai, ji jau yra laikoma mažai kam reikalinga „nukainota pagedusia preke“ – per sena suvilioti patrauklų ir pakankamai uždirbantį vyrą, gyvenantį kokiame dideliame Kinijos mieste. Žinoma, toks vyras turi didelį pasirinkimą tarp moterų, ir, neabejotinai, jis į žmonas ims jaunesnę moterį.

Miestuose tokių „pagedusių nukainotų prekių“ (šlykštus terminas, beje) moterų yra išties nemažai ir jų ne vienas vakarų žurnalistas (bent jau kiek tekę matyti „Youtube“) klausė, kodėl tokia situacija, kad vienu metu ir vyrų perteklius, ir „left-over women“ fenomenas, egzistuoja, kodėl moterys lieka vienos ir neima kokio vyro iš kaimo? Pagal moterų atsakymus, dažniausiai tie vyrai būdavo išbrokuojami dėl nepakankamai didelio atlyginimo, dėl per mažai sukaupto turto, ir dėl neturėjimo leidimo gyventi kokiame dideliame Kinijos mieste iš valdžios.

Kitaip tariant, Kinijos moterys greičiau liks vienišomis, nei nuleis savo standartus. O čia tai materialistinis pragmatizmas!

Ką daryti mums, Lietuvos vyrams? (...)

Tęsinys DELFI bus publikuojamas pirmadienį

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos šaulys: ginklas yra tik įrankis – toks pat kaip benzininis pjūklas ar golfo lazda (19)

Perskaičius straipsnį ir pasižiūrėjus p. A. Tapino laidą kilo svetimos gėdos jausmas. Labai...

Susirūpinę šauktinių tėveliai: kodėl mūsų vaikų neišleidžia namo savaitgaliais? (282)

Nuo spalio 9 dienos į Karaliaus Mindaugo Husarų batalioną, kuris yra Panevėžyje, atvyko atlikti...

Pasidalino įspūdžiais apie Iraną – tokios neapykantos valdžiai daugiau niekur nepastebėjo (39)

Pasakojimą pradėsiu greičiausiai nuo Irano žmonių. Jie nuostabūs. Tikrąja to žodžio prasme....

Nutraukė Tapino „Laisvės TV“ prenumeratą: matyt, laisvę suvokiame skirtingai (270)

Gerb. Andrius Tapinas sekmadienį savo laidoje prakalbo apie ginklus ir kaip blogai, kad Lietuvos...

Kolegų pastabos privertė merginą degti iš gėdos – vėliau gailėjosi savo reakcijos (159)

„Mažos kosmetikos kainos – nusikaltimas prieš moterį“, – skaitau straipsnio antraštę ir...

Top naujienos

Ruoškitės: šildymo sąskaitose laukia staigmena (180)

Nors šildymo sąskaitos dydis labai priklauso nuo suvartojamos šilumos kiekio, sostinė, o ir kiti...

Valstybės tarnautojai įsiuto dėl pareiginės algos dydžio: tai yra nepadoru (259)

Valstybės tarnautojai piktinasi siūlomu jų pareiginės algos baziniu dydžiu, pasak jų, teikti...

Byloje dėl kompozitoriaus Dobrovolskio nužudymo – naujas posūkis: prokuroras prašo nuteisti tik vieną kaltinamųjų siūlo įkalinti 12 metų (49)

Į prieštaringai vertinamą Vilniaus barą „Vingrių 17“ (buvusį „Psichbarį“), prie kurio...

A. Veryga sako besidžiaugiantis ažiotažu dėl receptinių vaistų (105)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sako netgi besidžiaugiantis kilusiu ažiotažu dėl...

Atsisako planų įvesti naują elektros mokestį (42)

Ketvirtadienį Energijos skirstymo operatorius („Eso“) išplatino pranešimą, kad siūlyto 1 Eur...

Telefonams su „Android“ sistema – rimti kaltinimai (7)

Išmanieji telefonai su „ Android “ operacine sistema renka duomenis apie vartotojo buvimo vietą...

Į Lietuvą ateina naujas prekybos tinklas pirma parduotuvė bus Marijampolėje (68)

Mažmeninės prekybos tinklas „ Pepco “, valdantis daugiau kaip 1200 parduotuvių keliose Vidurio...

Mįslinga povandeninio laivo istorija: skelbiama apie rastą objektą (3)

Skelbiama, kad JAV lėktuvas vietoje, iš kur paskutinį signalą pasiuntė Argentinos povandeninis...

Bažnyčia šiaušiasi prieš Šimašiaus sumanymą (360)

Sparčiai augančiame Vilniaus Pilaitės rajone ėmė trūkti ne tik darželių, bet ir mokyklų....