Aš labai pritariu tam vaikinui iš sostinės, nors esu moteris ir esu šiek tiek vyresnė už jį. O poniai Nijolei, kuri sako, kad vyresniame amžiuje reikalingas seksas ir meilė, aš nepritariu, nors esu už Nijolę gerokai jaunesnė.
Aš iki šiol nežinau, ar gyvenime kada nors mylėjau. Baigusi vidurinę mokyklą susipažinau su vaikinu. Man jis patiko, nes buvo labai gražus. Tiesiog patiko ir tiek, nebuvo taip, kad svaigčiau apie jį, čia jis ėmė svaigti dėl manęs. Ir atsitiko taip, kad „sugriešijau“ su juo. Žinojau, kad taip negalima, negražu, kad tai nuodėmė neištekėjus „sanguliauti“, bet kažkaip norėjau būti suaugusi, juk jau buvau dvidešimtmetė panelė. Atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti – pastojau. Mane apėmė didžiulis siaubas. Kokia gėda, kaip tėvai tai įvertins, juk jie yra paprasti kaimo žmonės, aš gimiau paprastoje šeimoje, kur skaistybė buvo labai vertinama.
Tačiau buvo kaip buvo, atšokome tradicines kaimiškas vestuves, po balta suknele slėpiau augantį pilvuką ir puošiausi rūtų vainikėliu. Gal jūs čia ir išjuoksite mane, tačiau aš nekalta, kad gimiau paprastoje šeimoje.
Gimus vaikui, pirmiausia stengiausi būti gera mama, man vaikas buvo ir yra svarbiausias. Taip pat stengiausi būti ir gera žmona. Aš meilę pirmiausia suvokiu kaip pareigą, kaip rūpinimąsi kitais, kaip žmonos ir vyro pagarbą vienas kitam, nes juk buvome prisiekę prieš Dievą. Rūpinausi šeima, namais kiek tik galėjau ir kaip mokėjau. Po vaiko gimimo man seksas išvis atgrasus pasidarė. Negerai, aišku, nusisukti šeimoje kiekvieną kartą, todėl žmonos pareigą atlikdavau sukandusi dantis.
Tuo metu neakivaizdžiai studijavau ir kartais tekdavo savaitei ar dviems išvykti iš kaimo į Vilnių. Jaučiau, kad vos išvykusi pradėdavau labai ilgėtis vaiko, bet vyro nei kiek nepasiilgdavau. Apie tai prasitariau draugėms ir jos labai nusistebėjo: kaip tai vyro nepasiilgsti? Bet aš jo iš tiesų nė kiek nepasiilgdavau. O viena draugė itin tuo nusistebėjo. Ji – mano priešingybė. Ji netgi nusprendė išvis neturėti vaikų. Jų sąmoningai nesusilaukė nei su pirmu, nei su antru vyru. Aš jos klausiau: kokia gi gyvenimo prasmė be vaikų, koks gyvenimo tikslas? Ji atsakė, kad jos gyvenimo tikslas yra laimė, ir ji nemato laimės be mylimo vyro.
Aš buvau visai ne taip auklėta. Man laimė ir meilė niekada nebuvo gyvenimo tikslas. Kaip pasakytų E. Kantas, laimė nebūtinai yra morali, juk žmogus gali jaustis laimingas ir darydamas negerą darbą. Pavyzdžiui, man gyvenimo prasmė yra pareigos atlikimas ir gyvenimas pagal 10 Dievo įsakymų (nors, tiesą sakant, sunkiai man sekasi jų visų laikytis). Manau, kad reikia daug ir sunkiai dirbti, net jei ir niekas neįvertina. Man gyvenimo prasmė yra gyventi pagal sukurtas normas, kad nieko neskaudinčiau. O meilė? Meilę aš suvokiu bendrąja prasme. Pirmiausia aš myliu savo vaiką ir joks vyras man niekada nebus toks pats brangus kaip vaikas.
Pasakysiu tiek, kad vyrą praradau, negyvenome kartu nei metus. Nedetalizuosiu, kaip, kodėl, nes man tai yra skaudi tema. Po to turėjau draugų, tačiau turbūt todėl, kad taip ir nepamilau, daugiau nė į draugystę santykiai neišsirutuliodavo.
Tiesa, vienas mane buvo sudominęs. Visi mūsų kaimo vyriškiai – netvarkingi, dažnas ir išgerti mėgsta. O ten buvo žmogus iš svetur, svečiavosi su keliai kitais mano namuose. Pamačiau jį vien su kelnaitėmis. Ir manyje kažkas sukirbėjo. Ne, tai nebuvo jaudulys, tiesiog aš grožėjausi ne jo kūnu, o tuo, kad jo kelnaitės buvo labai baltos. Tai buvo didžiulis kontrastas, lyginant jį su mūsų kaimo nevaleikomis. Tada man atrodė, kad jį pradedu įsimylėti. Su juo paskui netgi bendravome. Bet kad aš jį įsimylėjusi būčiau, tikrai to nepasakyčiau. Buvo ir sekso, bet kad to sekso man reikėtų, tikrai taip nėra. Manau, kad seksas reikalingas tik giminei pratęsti.
Dabar esu vidutinio amžiaus, man nereikia nei sekso, nei meilės. Aišku, vyresniame amžiuje reikia ramsčio gyvenime, kad ir paprastą vyrišką darbą kad kas atliktų, bet jau vien dėl to vyro neieškosiu. Apskritai aš manau, kad tas seksas ir meilė – anokios čia vertybės. Vertybė yra tai, kai vyras tau yra geras: ką reikia, paremontuoja (to labai trūksta), namie padeda, negeria, nebėgioja paskui sijonus, daug dirba. Todėl ir sakau, kad aukščiau meilės iškeliu pareigą.
Na, o tai, kad už mano vaiką būtų svarbiau arba vienodai svarbu kažkoks vyras, čia jau man nesuvokiama.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome jus pasidalinti savo mintimis: ar antra pusė Jums būtina, jei norite laimingai gyventi? Kelintą vietą Jūsų gyvenime užima meilė ir seksas? Kaip manote, ar skiriasi santykiai jaunesniame ir vyresniame amžiuje, kaip juos pakeičia atžalos? Savo mintis kviečiame rašyti el.paštu pilieciai@delfi.lt!