Prisipažinsiu, pati esu mačiusi ne tik per televiziją (pavyzdžiui, kaip Skuodo rajone buvo nužudytas naujagimis arba į šulinį įmestas vaikas ir t.t.) šokiruojančių istorijų, skaudu, bet ir mano kaimynai vos neužmušė savo vaikų per girtuoklystes.
Dabar jų vaikai paaugo, 16 – ikos metų vėl pasigimdė ir augina vaikus, bet jų auklėjimo modelis toks pats. Vaikai yra nuolat žeminami baisiausias keiksmažodžiais. Bet vaiko akimis, tie keiksmažodžiai yra dvigubai skaudesni pasakyti tėvų nei kitų žmonių. Vaikas pradeda tikėti tuo, ką tėvai sako, susitapatina su tais žodžiais ir ilgainiui pats ima save laikyti „nevykėliu“.
Taigi apie kokią naują kartą galime šnekėti nūdienos visuomenėje, kai kiekvienas žinome tokių vaikų skriaudos atvejų? O baisiausia, kad visa tai eina iš kartos į kartą. Labai gaila vaikų, kurie dar maži, nesugadinti. Aš noriu kalbėti apie paprastus dalykus, kaip meilė, supratingumas. Jei tėvai labiau ir nuoširdžiau mylėtų savo vaikus, stengtųsi suprasti juos, bet kartu ir neprarastų griežtumo, ar santykiai nepagerėtų? Juk kai myli, tai stengiesi nesipykti, suprasti, padėti ir t.t.
Ar dar liko žmonių, kurie labai myli savo mamą ir ar beliko mamų, kurios apkabina savo vaikus? Tikiuosi, kad tai bent kiek privers susimąstyti, kokie yra svarbūs paprasti, maži dalykai ir viskas prasideda nuo jų, visose gyvenimo situacijose.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!