Savo skausmą uždarysiu giliai širdyje. Tau tarsiu „sudie“, nerodydama jokių emocijų. Savo širdgėlą paslėpsiu už akmeninės veido išraiškos... Kad tau būtų lengviau išeiti. Paleidžiu žinodama, kad tapsim svetimi, viską paliksim praeity. Ir nebegalėsiu niekada Tavęs vadinti savo vyru. Paleidžiu žinodama, kad teks susigyventi su tuo vienatvės jausmu. Kaip sunku pakelti tą tuštumos naštą!
Ir niekada Tau nepasakysiu, kaip stipriai myliu, kaip branginu, kaip pasiilgstu. Kaip visur Tavęs ieškau – tiek prisiminimuose, tiek svajonėse.
Niekada nepasakysiu, kaip vaikštau Vilniaus gatvėmis ir stebiu žmones, stebiu dangų, stebiu lietų ir neatrandu ramybės. Niekada Tau nepasakysiu, kaip skaudėjo ir skauda iki šiol. Niekada neužsiminsiu, kad jeigu grįžtum, priimčiau atgal, tyliai apkabinčiau, be klausimų, be spėlionių, užuosdama artimo žmogaus kvapą, jausdama pažįstamo kūno šilumą.
Koks tas gyvenimas, kurio aš nesuprantu? Nesuprantu šitos gyvenimo pamokos! Nesuprantu, kur man eiti toliau, kur ieškoti gyvenimo prasmės? Kur atrasti džiaugsmo, ramybės bei pilnatvės jausmą? Pasimečiau, nes praradau netikėtai, nenorėdama... Kaip užgesinti tai, kas iki šiol liepsnoja širdyje? Pasimetusi... Viena... Kuris mano kelias? Sunkumų šerdyje slypi galimybės?! Kokios tos galimybės? Nuo ko pradėti jų ieškoti?
Ar pamiršiu visa tai, ko netekau? Ar tiesiog išmoksiu susigyventi su ta mintimi, kad Tu esi praeitis? Paleidžiu Tave, tikėdamasi kuo greičiau išgyti, norėdama matyti pasaulį vėl spalvotai. Tikėdamasi atrasti ramybę savo vienatvėje...
Rašau laišką, ašaros byra, už lango – lietus. Gal jis nuplaus visą tą skausmą?! Tyliai krenta lapai, gal kartu su jais nukris ir ta našta nuo mano gležnų pečių?! Gal žiema užšaldys ta deginantį jausmą viduje, užgesins vilties liepsną?! O pavasaris atneš naujų spalvų, naujų vėjų į mano gyvenimą?!
Gal...
O Tu gyvenk, Brangusis, džiaukis ir mylėk, brangink tą jausmą... Tai varomoji gyvenimo jėga!
P.S.: Myliu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Po skyrybų dažnai taip daug lieka nepasakyta... Slapti prisipažinimai, kuriems nebeliko laiko, neišlietos nuoskaudos, kurioms nepakako drąsos ar paprasčiausias „myliu“. Sakoma, kad kartais lengviau parašyti, nei pasakyti, todėl kviečiame jus – pasidalykite laišku, kurį norėtumėte išsiųsti (bet nedrįstate) artimam žmogui...
Ką pasakytumėte, prisipažintumėte ar ko paprašytumėte? Ką norėtumėte priminti ir atskleisti? Šis laiškas – be vardų ar pavardžių. Jis – kaip simbolis, kad pasibaigus santykiams, nebūtinai pasibaigia meilė, kaip ir niekur nedingsta skausmas.
Kviečiame savo laišku paskatinti kitus nelaikyti jausmų savyje, nedelsti per ilgai ir išdrįsti pasakyti tai, ką jaučia.
Trijų laiškų autoriams padovanosime R. Zemkausko knygą „Bus geriau“ su autoriaus ir V. Landsbergio parašais !
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Laiškas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.