Turiu santykius, kuriuose taip pavargstu, bet be jų ir negaliu gyventi. Jis – mano visas gyvenimas, bet.
Jis visada žiūri tik savęs.
Jam visada reikia tik mano dėmesio, bet ne visada nori juo apdovanoti mane. Jis kelia isterijas viešuose vietose. Jis yra labai pavydus ir neleidžia niekam prie manęs prieiti.
Jis visada naktį, prieš užmiegant, nori mane apsikabinti, bet dienos metu kartais mušasi ir tame nemato nieko blogo.
Kai jį palieku – verkia ir nori tik manęs. Bet jeigu yra įdomesnės veiklos, palieka mane net negalvodamas.
Jis niekada neatsiprašo, kai mane įskaudina. Jis niekada nevalgo, ką pagaminu. Kai jam būna sunki diena, jam reikia tik manęs, bet jeigu diena sunki man, jam vis tiek reikia 100 procentų dėmesio ir meilės.
Mūsų amžiaus skirtumas gan didelis.
Man 29, jam 2 metai ir – jis mano sūnus. Ar tokie santykiai turi perspektyvų pagerėti ar taip bus visada?
