Beveik prieš metus, tamsų ir šaltą rudens vakarą išvydau tas akis, kurios lydi mane iki šiol. Akis, kurių išvysti galbūt ir neturėjau, tačiau, kaip ten sakoma: „Nebūna atsitiktinių pažinčių ar atsitiktinių įvykių“. Matyt, tai tiesa... Matyt, taip turėjo nutikti. Likimas? Vis klausiu, ar tai gali būti likimas? Ir jei taip, kodėl mes turime tarti „sudie“?
© Fotolia nuotr.

Kodėl turiu atsisveikinti su tomis akimis, kurias myliu? Gyvenimas atrodo neteisingas, nes aš žinau, esu tikra, kad esame skirti vienas kitam, bet... Kaip ir visose istorijose yra žodelis „bet“... Šioje istorijoje – „bet susitikome per vėlai, per daug kartų šiam gyvenime pavėlavome į traukinį...“

Aš ištekėjusi. Jis – vedęs. Abu turime po nuostabų vaiką... Kai pradėjome bendrauti, viskas buvo nesvarbu, žemė slydo iš po kojų. Buvome tokie laimingi... Aš – Jo, Jis – mano. Vėl tas atradimo jausmas, nedrąsūs prisilietimai, bučiniai. Jo kvepalai varė mane iš proto (tiksliau, ir tebevaro...)... Seksas – geriau būti negalėjo... Atsiduodavau Jam kaskart, visiškai... Būdavau tik Jo. Ir jaučiausi geidžiama, jaučiau, kad Jis mėgaujasi manimi ir buvimu su manimi... Bet kartu ir jaučia kaltę. Kartais Jo akyse matydavau tai. Nesakydavo Jis „tiesiai šviesiai“, kas Jam yra, tačiau aš žinojau, gal tik ne visada norėjau tai pripažinti. Jis myli savo žmoną. Vaikas Jam apskritai yra viskas.

Gerbiu Jį už tai. Gerbiu, kad nemeta visko ir nelekia paskui mano sijoną... Nors taip norėčiau, tiek daug Jam galiu duoti, tiek daug... Gal todėl kad nemyliu savo vyro ir nenoriu nieko duoti jam. Bet be proto myliu savo vaiką, kuriam, žinau, reikia tėvo. Todėl esu ten, kur turiu būti. Darau tai, ką reikia daryti, ir tikiu, kad ateis laikas, kai galėsiu daryti tai, ką noriu..

Mūsų bendravimo laikotarpiu dažnai aplankydavo tas jausmas: „Noriu, kad išeitum, bet niekada niekur tavęs nepaleisiu“. Buvo ne vienas ir ne du kartai, kai aš arba Jis bandydavo viską nutraukti, nes Jo kaltės jausmas, matyt, būdavo per didelis, o aš... Aš noriu, kad Jis būtų laimingas. Ir jei Jis ras tą laimę savo šeimoje, tada aš pasitraukiu. Sakiau ir galvojau taip ne kartą. Bet ir vėl atsidurdavome vienas kito glėbyje. Vėl širdis lipdavo lauk iš krūtinės, o kūnu bėgdavo šiurpuliukai...

Tuomet ramindavau save, kad jeigu Jam manęs nereiktų, jei Jis būtų laimingas šeimoje, aš išvis nebūčiau atsiradusi Jo gyvenime. Jei atsiradau, vadinasi, kažkas negerai, kažko trūksta. Tą kažką Jis randa būdamas su manimi. Ir aš džiaugiuosi, kad galiu duoti Jam tai, ko reikia, kad esu kažkuo ypatinga būtent Jam..

Matau, kaip Jis į mane žiūri... Einu iš proto, matydama tą žvilgsnį... Bet... Vėl skiriamės, vėl sukame skirtingais keliais ir šį kartą – visam laikui. Iš kur žinau, kad visam? Nes paleidžiu Jį, nebesilaikau įsikibusi, kaip kad anuos kartus, matau, kad Jam to reikia, matau, kaip Jis blaškosi, kaip reikia ir manęs, ir šeimos... Sunku tai matyti ir su tuo gyventi, tikriausiai sunkiau nei su tuštumos ir vienatvės jausmu... Žinau viena – bus be proto sunku, ieškosiu Jo visur, kur tik įmanoma, tačiau taip pat žinau, kad nieko nekeisčiau, viską daryčiau lygiai taip pat... Galiu drąsiai sakyti, kad Jis buvo vienas gražiausių ir magiškiausių dalykų nutikusių man gyvenime... žinau, kad Jis liks mano gražiausiuose prisiminimuose... Žinau, kad apie Jį aš pasakosiu savo anūkams, kad gyvenimas yra be proto gražus, kai šalia tavęs yra geri ir nuoširdūs žmonės.

Esu dėkinga Jam už daug gražių akimirkų, kurios mane pakeitė, ir manau, kad ne tik mane. Labai tikiuosi, kad Jis taip pat atrado savyje kažką, ką padėjau Jam atrasti būtent aš... Vis tik tikiu, kad tai buvo likimas. Tikiu, kad turėjome susitikti vien tam, kad išsiskirtume geresni, turtingesni, labiau subrendę arba atvirkščiai, dar labiau pakvaišę ir su didesniu entuziazmu gyventi ir dar daug ką išbandyti...

Ačiū Tau, Brangusis, kad atsiradai mano gyvenime, ačiū, kad tiek daug man davei, ačiū, kad priminei, koks pasaulis gražus, kai įsileidi į jį tinkamus žmones, ačiū, kad galėjau vėl pasijausti savimi. Mylėjau, myliu ir mylėsiu...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Po skyrybų dažnai taip daug lieka nepasakyta... Slapti prisipažinimai, kuriems nebeliko laiko, neišlietos nuoskaudos, kurioms nepakako drąsos ar paprasčiausias „myliu“. Sakoma, kad kartais lengviau parašyti, nei pasakyti, todėl kviečiame jus – pasidalykite laišku, kurį norėtumėte išsiųsti (bet nedrįstate) artimam žmogui...

Ką pasakytumėte, prisipažintumėte ar ko paprašytumėte? Ką norėtumėte priminti ir atskleisti? Šis laiškas – be vardų ar pavardžių. Jis – kaip simbolis, kad pasibaigus santykiams, nebūtinai pasibaigia meilė, kaip ir niekur nedingsta skausmas.

Kviečiame savo laišku paskatinti kitus nelaikyti jausmų savyje, nedelsti per ilgai ir išdrįsti pasakyti tai, ką jaučia.

Trijų laiškų autoriams padovanosime R. Zemkausko knygą „Bus geriau“ su autoriaus ir V. Landsbergio parašais !

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Laiškas“. Jūsų anonimiškumą garantuojame.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naktį namo važiavusi mergina patyrė siaubą: jis mane persekiojo lyg pamišęs (90)

DELFI skaitytoja pasidalijo labai ją išgąsdinusiu įvykiu, kai vidurį nakties automobiliu...

Idėja Lietuvai – visus veltėdžius siųsti į kariuomenę (27)

Kai išgirdau, kad grąžinami šauktiniai, pasipiktinau, ir piktinausi ilgai. Atrodė nesąmonė –...

Nelaimės Marijampolėje sukrėsta mergina: nesmerkime kaltojo (283)

Tikriausiai visi girdėjome dabar taip aptarinėjamą įvykį, nutikusį Marijampolėje . Aš...

Bijojau grįžti į Lietuvą, bet pokyčiai mane pribloškė (187)

Dažnai tenka skaityti neigiamus emigrantų atsiliepimus apie Lietuvą: „bananų šalis“,...

Atsakymas Sandrai Vilimaitei. Šiandien jie keistuoliai – rytoj genijai (5)

Lyg jau kažkur girdėta, skaityta, gal tai tiesiog pasikartojantis atsitiktinumas, gal pasirodė,...

Top naujienos

Amžius – svarbus rodiklis imant būsto paskolą (14)

Jei esate vyresnio amžiaus ir norite pasiimti paskolą, bankai jos gali ir nesuteikti.

Iš kuklios sumos išgyvenantis daugiavaikis tėtis prisipažino: ne finansiniai sunkumai yra didžiausias iššūkis (18)

800-1100 eurų – iš tokių mėnesinių pajamų Mažeikiuose gyvena Juozo daugiavaikė šeima ....

Ekspertai juokauja: jei toks bus Karbauskio pasirinkimas, tai Vilniau, laikykis (306)

Europarlamentaro Antano Guogos vis dažnesni pasirodymai valstiečių-žaliųjų draugijoje ėmė...

Įrengė 22 kv. metrų butą Vilniaus senamiestyje: čia tikrai galima gyventi ir dviese (100)

Mažas butas, jeigu yra tinkamai įrengtas, gali būti puiki erdvė gyventi jaunam žmogui arba net...

Trumpas priėmė Putino iššūkį: šių ginklavimosi varžybų Kremlius tęsti tiesiog nepajėgs (1460)

Tebūnie ginklavimosi varžybos. Mes juos pranoksime visur. Taip dar 2016-ųjų gruodį sakė tuomet...

Atostogos Lenkijos pajūryje: ar tikrai pasijausite kaip ponai? (115)

Lenkijos pajūris yra tiek daug aprašytas ir prigirtas, kad kartais darosi sunku atskirti realią...

Mamą nustebino sūnaus poelgis: matyt, kažką darau kitaip nei visos (45)

Visos mamos skirtingos, bet turi vieną bendrą tikslą – padaryti viską, kad jų vaikas būtų...

Horizonte – dar viena futbolo šventė: į Marijampolę kitame etape atkeliautų „Celtic“ (5)

Jei Marijampolės „Sūduvai“ pavyks išlaikyti svečiuose įgytą persvarą prieš Jūrmalos...

Audra niokojo Kauną: vanduo apsėmė gatves, vėjas vartė reklamų stendus ir medžius (196)

Antradienio popietę Kauną užklupo škvalas. Smarki liūtis užtvindė kai kurias svarbias Kauno...

Kinai sukūrė nedegančią ir labai stiprią medieną (25)

Daugybė pasaulio medžių kasdien yra nukertama dėl žaliavos poreikio. Mes turime ir kitų,...