Dėl šios priežasties: tai, kaip anyta elgėsi su visais toje kompanijoje buvusiais žmonėmis, leido manyti, kad ji gali būti bet kurio iš jų mama – buvo maloni ir rūpestinga, tačiau, maniau, galbūt dėl to, jog buvo tos sodybos šeimininkė.
Kai pradėjom draugauti su jos sūnumi, dažnai atvažiuodavome į sodybą praleisti savaitgalių, laisvadienių, taigi, leisdavome daug laiko kartu. Galbūt dėl to, kad anyta neturi dukters, mūsų tarpusavio santykiai buvo panašūs į mamos ir dukros.
Gerai sutarėme, vykdėme daug bendros veiklos: vasaromis sodininkavome, uogavome, rinkome vaistažoles, rudenį grybaudavome, tuo metu vasaromis anyta augindavo paukščius, taigi, padėdavome prižiūrėti ir ūkelį. Kai likdavome dviese, užsiimdavome ir grožio procedūromis.
Mano anyta tikrai ypatinga, kadangi įsileido į savo buitį ir suteikė tiek daug laisvės elgtis kaip noriu, kitaip nei Vingrienė Žemaitės apsakyme „Marti“. Ir nors, kaip ir visi žmonės, ji turi silpnybių bei savybių, kurias galiu įvardinti kaip trūkumus, neįsivaizduoju pakantesnės, labiau laisvės suteikiančios anytos. Tokios, kuri man labiau tiktų.
Tikiu, anyta yra ne kartą nutylėjo tuomet, kai manė, kad aš neteisi. Nutylėjo ir kai ne visai palaikė mano sumanymus ar atliktus darbus jos namuose. Šiandien esame viena kitos kaimynės, anyta beveik kasdien ateina kavos, savaitgalius vis dar taip pat dažnai praleidžiame kartu sodyboje.
Nors gimus vaikams atrodo, kad to asmeninio dėmesio viena kitai yra mažiau, labai džiaugiuosi, kad visą savo meilę anyta skiria anūkams. O ir močiutė ji puiki – be galo kūrybinga, vaikams su ja labai smagu, papildo tai, ko per kasdienius savo darbus vaikams pritrūksta iš tėvų, dažniau pagaili, palepina. Girdint apie kitų moterų blogus santykius su anytomis, pasidaro liūdna.
Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad su anyta, kaip ir su vyru, man, ko gero, labai pasisekė. Galbūt gerus santykius lėmė suderinami charakteriai, bet aš labiau linkusi tikėti empatijos galia – pažįsti žmogų, žinai, ko tikėtis, kokie yra jo pomėgiai, ko jis nemėgsta ir turi tai gerbti. Ypač jei tikiesi atitinkamo elgesio savo atžvilgiu.
Manau, kad mano pedantiškumas anytą gali lygiai taip pat erzinti, kaip mane kartais erzina jos netvarkos nesureikšminimas. Nepakenkia ir truputėlis savirefleksijos – apmąstyti, kaip pati galėčiau būti geresne marčia, geresniu žmogumi.
Šis pasakojimas dalyvauja istorijų apie anytas konkurse. Siųskite savo pasakojimą adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius „Alma littera“ leidyklos prizus.