Ir po operacijos pastebėjau štai ką: prieš kokį nors svarbų įvykį, vos nubudus ar dar tik nubundant, mano galvoje šmėsteldavo mintis: šiandien įvyks tai ir tai. Ir įvykdavo. Kartais ir ne iš ryto, o dieną tokios mintys aplankydavo.
Pavyzdžiui, sėdint darbo vietoje pamačiau, kad į darbą vėluodama atėjo kolegė. Ji nebuvo mano draugė, tiesiog bendradarbė. Ir man šmėstelėjo mintis: „Kodėl ji čia atėjo? Juk šiandien jos tėvas mirs.“
Ir vakare jis mirė ligoninėje. Sužinojau apie tai kitą dieną. Pati sureagavau šiek tiek nejaukiai, jeigu galima taip pasakyti. Kolegei nepasakojau apie savo nuojautas, pasakojau tik savo artimiesiems.
Tas pat atsitiko su žinomos rašytojos, dainininko ir dainų kūrėjo mirtimis. Žinojau apie jas tą dieną. Kartais pasijusdavau labai nejaukiai, kad žinau, kas atsitiks po kelių valandų.
Tai praėjo po gero pusmečio. Nežinau, kaip tai paaiškinti.
Atsiųskite savo ypatingą istoriją adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite Stepheno Kingo detektyvų trilogiją.
