Taip gamta sutvarkė
97 proc. Žemės žinduolių yra poligamiški, tai yra, vienas tos rūšies atstovas gali laisvai daugintis su daugeliu kitų tos pačios rūšies priešingos lyties atstovų ir susilaukti su jais pilnaverčių palikuonių. Toks dauginimosi būdas leidžia paprastais atrankos mechanizmais iš kartos į kartą stiprinti geriausias rūšies savybes, didinti jos gyvybingumą ir veda ją į klestėjimą.
Kaip gi tai vyksta? Labai paprastai. Kiekvieno patino organizmas nuolatos gamina šimtus milijonų spermatozoidų. Nuolatos, jei reikia, ir kelis kartus per dieną. Teoriškai, vienas patinas viena savo spermos porcija galėtų apsvaisinti 80 proc. visų savo rūšies patelių. Ir tokie skaičiai tinka visoms rūšims.
Tačiau čia įsijungia pirmoji atranka. Laimi tik vienas iš tų milijonų. Žiauriai svarbi ir beprotiškai neįtikėtina pergalė – nugalėti šimtus milijonų konkurentų. Tikrai laimi geriausias. O štai patelių organizmas tuo tarpu elgiasi visai priešingai. Ten užgimsta labai ribotas kiekis gyvybės pratęsimui tinkamų ląstelių. Ir daugelyje gyvūnų rūšių jos susiformuoja vos kelis kartus per metus.
Tai ką dabar daryti patinui, kuris nuolatos turi milijonus gyvybę nešančių ląstelių su kelis kartus per metus jas priimančia patele? Jis nešioja tuos spermatozoidus su savo nuostabiu genų rinkiniu pas visas sutiktas ir jį prisileidžiančias pateles, kol tik jėgų pakanka. Taip jo kiečiausi iš milijonų genų nešėjai susijungia su didžiausiu įmanomu skirtingų genų rinkinių esančių pas skirtingas pateles.
Bet čia gamta įjungia dar vieną atrankos mechanizmą. Patinų juk būna panašiai tiek pat, kiek ir patelių, o kiekvienas iš jų siekia būti laiminguoju savo sėklos dalintoju joms visoms. Todėl tarp pačių patinų prasideda ne mažiau arši kova dėl laimėtojo, kaip ir jų spermatozoidų būryje. Galiausiai teisę aplinkui skleisti savo genus gauna tik stipriausias, drąsiausias, galingiausias ir narsiausias patinas. Todėl kiekvienas žinduolis drąsiai gali sakyti, kad jis yra nugalėtojo palikuonis.
Tas spermatozoidas, kuris galų gale susitiko su jo mamos kiaušialąste, ne tik pats nugalėjo šimtus milijonų konkurentų, bet ir yra tėčio, kuris pats nugalėjo dešimtis konkurentų. Nugalėtojų nugalėtojas gauna teisę suteikti gyvybę!
Visi nevykėliai, ligoniai, tinginiai, paliegėliai, bailiai, mulkiai ir netgi visai normalūs, bet ne tokie kieti kaip nugalėtojas, iš viso negauna teisės daugintis. Jei patys gyvenime nusivažiavot, tai nebeskleisit toliau po pasaulį tokių pat nusivažiavusių vaikiščių pulko. Jie, kaip ir tie nelaimėję milijonai spermatozoidų, keliauja į gamtos kanalizaciją.
O nugalėtojas kiekvieną akimirką turi būti pasiruošęs apginti savo titulą, nes tie, likusieji be nieko, nuolatos tikrina jo kietumą ir vos tik jis apsilps, į jo vietą nedelsiant ateis dar stipresnis ir kietesnis. Beje, pasidauginti pavyksta ir labiausiai sumaniems, gudriems ir drąsiems, kurie sugalvoja, kaip paslapčia pavilioti nugalėtojo saugomas pateles, rizikuodami dėl to netgi savo gyvybe. Paprastai jie tai moka padaryti labai greitai, kad tik paleistų savo sėklą ir pabėgtų nuo teisėto patelės šeimininko nemalonės. Taip rūšies palikuonims perduodama ne tik jėga, bet ir genų rinkiniai su kitomis reikalingomis išlikimui savybėmis.
Atrankas praėję patinai atsakingi už palikuonių kiekybę, o juos prisileidusios patelės - už jų kokybę, nes joms gamtos patikėta jauniklius maitinti (tam jos gavo pieno liaukas), mokinti ir globoti. Patelė negali kaip patinas bet kada susilaukti pulko naujų palikuonių, todėl ji priversta be galo ir be krašto rūpintis kiekvienu savo vaiku, jį prižiūrėti ir prižiūrėdama į jokius kitus pasibarškinimus nežiūrėti. O kai tie vaikai užaugę išsilakstys ir ji norės jų susilaukti vėl, tai pasirinks patį geriausią patiną iš visų, kurie tuo metu suksis aplinkui.
Taip auga labiausiai mylimi mamų ir kiečiausią tėvą turintys vaikai. Suaugus tik verčiausias iš jų galės parūpinti tėvams anūkų. Štai kaip tobulai sutvarkė gamta, o ką žmonės?
Taip pasitvarkė žmonės
Žmonės iš pradžių kokį milijoną metų (jei pirmaisiais žmonėmis jau laikytume ir seniausius rastus australopitekus) irgi gyveno pagal tokius dėsnius. Dabar mums gal baisiai nesinori prisiminti, bet dar kiekvienas pagonis Lietuvos kunigaikštis buvo laidojamas su savo žirgais, ginklais ir žmonomis. Taip taip, mielieji kolegos monogamai, su žmonomis. Reiškia, buvo ne viena.
Koks 40 proc. žmonijos ir šiandien taip gyvena. Juk daugpatystę pripažįstantis islamas, induizmas (maharadžos su haremais juk iš Indijos, ar ne?), budizmas (Nepalas ir poliandriją pripažįstantis Butanas juk budistai ar kas ten tokie?), net krikščionys mormonai (kurie, beje, skaito su monogamiškais kitų konfesijų krikščionimis tą pačią Bibliją ir visi suranda būtent jų gyvenimo būdą patvirtinančių citatų) ir galybė likusių pagoniškų poligamiją sėkmingai propaguojančių religijėlių turėtų sudaryti bent 40 proc. visų žmonių. Jei ir mažiau, tai vis tiek geras gabalas.
Žinoma, nebevyksta tokių aršių kovų tarp vyrų, kaip tarp žinduolių patinų, bet ir žmonų jie turi mažiau nei tie patinai patelių. Bet geriausių genų didesnis paplitimas tebevyksta. Deja, jau tik visos žmonijos mažumoje.
Mat atsiradus turtams ir egoizmui tie turtingiausių kraštų žmonės pagalvojo, kad jie juk protingesni už visą gamtą ir jos dėsnius. Dalinantis su daugeliu moterų spermatozoidais, tektų su visomis ir visais tais pulkais vaikų dalintis ir sukauptą turtą. Kol ten jo nedaug, tai negaila, bet kuo jis didėja, tuo labiau norisi jį visą išlaikyti vienoje krūvoje ir dar gerai būtų, kad ir po mirties į kuo mažiau dalių išsidraskytų. Todėl buvo sugalvota, kad visai užteks, jei šeimoje bus vienas vyras, viena moteris ir tie keli vaikai, kurie jiems gims.
Iš pirmo žvilgsnio viskas gerai ir visi patenkinti. Visi vyrai pasidalino visas moteris ir dabar jau daugintis gali bet koks mulkis, slunkius ir ligonis (jei liga nesusijusi su dauginimusi). Nesidaugina nebent gėjai, bet ir tai susiorganizuoja vaikų, kai reikia.
Moterims, kurios pasičiumpa visam laikui visą vyrą, irgi gerai. Nebūsi viena iš daugelio. Visas alfa patinas (gali įsivaizduoti, kad būtent šitas taviškis ir būtų laimėjęs patinų varžybas, jei jos vis dar vyktų) tik tau vienai. Kadangi vyrų yra mažiau (natūraliai prie poligamiškų santykių taip ir turi būti), o jų jau turi užtekti visoms moterims po vieną ir tik jai vienai, tai net išsikraipė atrankos taisyklės.
Dabar varžosi ne vyrai, kurie nuolatos turi milijonus lenktynėms pasiruošusių spermatozoidų, o moterys su tais keliais kiaušinėliais, pasirodančiais kartą per mėnesį. Nes jei nepačiupsi savo nuosavo vienintelio vyro, tai liksi visai be nieko. Ir be nieko dažniausia lieka padoriausios, kukliausios, tyliausiai namie sėdinčios ir rūpestingiausios. Būtent tokios, kurios turi geriausias savybes užtikrinti palikuonims kokybę. Kai moterys medžioja, laimi įžuliausios, labiausiai besidraikančios ir įkyriausiausiai visiems besisiūlančios. Rėkiančios apie lygias teises į viską. Jos tikrai nesėdės namuose, maitindamos ir mokydamos savo vaikus.
Tokios, va, dabar taisyklės. Ir kuo jos blogos, paklausite jūs. Ogi tuo, kad mūsų vaikai jau nebėra tik nugalėtojų palikuonys. Jie yra bet kokio pašlemėko, kuris prisitrynė prie jo mamos, palikuonys ir tokie bus visi jo broliai ir seserys. Tokių nevykėlių, ligonių, bailių, kvailių ir šiaip vidutinybių, bet ne nugalėtojų asmenybių yra šimtais kartų daugiau ir jie visi dar labiau dauginasi.
Padorus, puikius genus, nešančius išmintį, talentus ir jėgą, turintis vyras turi vieną visam gyvenimui (jei jis tikrai padorus ir pasiryžęs laikytis tų visuomenės taisyklių) moterį, kuriai tuos genus gali perduoti. Kuo turtingesnis ir patogesnis gyvenimas, tuo labiau tai moteriai nesinori patirti tokio nemalonumo kaip gimdymas. Galiausiai prieinama prie to, kad jis susilauks vienintelio palikuonio, kurį, visai gali būti, nutrenks gatvėj koks girtas budulis. Viskas, vienas iš aukso genų fondų žlugo. Ir tai vyksta masiškai.
Įsivaizduokime, jei, pavyzdžiui, Sabonis būtų galėjęs be jokių monogamiškų varžymų nuo kokių devyniolikos metų susilaukti palikuonių (kas, kaip jis pats sakė, jam labai patinka) su visomis sutiktomis ir to nuoširdžiai norinčiomis moterimis. Mes dabar turėtume kokį šimtą paveldėjusį jo talentą, o iš jų tikrai galėtume atsirinkti bent dvi krepšinio rinktines vien iš paveldėjusių jo genialumą. Dabar turim du iš keturių, kurie, greičiausiai nepasieks tėvo lygio, bet ir tai yra gerai, nes keturi vaikai prie šių gyvenimo taisyklių yra daug.
Dabar iš vieno tėčio ir vienos mamos šeimos gausiausiai plinta tik paveldimas bukumas ir ištižėliškumas. Mes jau biologiškai esame silpniausia žinduolių rūšis šioje planetoje, o toliau skleisdami tuos tik savo pačių sugalvotus monogamiškus santykius, tik dar labiau silpnėjame.
Žinoma, jūs dabar pradėsite rėkti, kad mes super galingi, va, kokias technologijas sukūrėme, kurios gali pavergti visą gamtą. Visos tos begalę Žemės energijos ryjančios technologijos yra ne kas kita, kaip mūsų protezai, pakeičiantys mūsų nykstančius natūralius sugebėjimus ir padedantys mums dar išgyventi. Didžiuotis jais yra tas pats, kas suparaližuotas neįgalusis didžiuotųsi savo ratukais prieš savo kojomis žvaliai žingsniuojantį sportininką. Va, kaip aš, sėdėdamas, galiu greičiau už tave judėti.
Mes nebegalime išgyventi savo gimtoje planetoje be tų mechanizmų ir statinių. Ir kuo daugiau aptingstame, prisiveisiame aplinkui visokių mulkių ir amžinai nelaimingų nevykėlių, kurie daugins tokius kaip jie, tuo labiau mums reikia tų technologijų-protezų. O jiems reikia energijos. Dar prieš kokį šimtą metų žmonės sugebėjo išgyventi be elektros, o dabar be elektros mes visi tiesiog numirtume, nes visos tos mūsų gyvenimą palaikančios technologijos ja yra varomos.
Kol kas mūsų, ypač karo, technologijos naudingos tik tuo, kad dar galime primesti savo monogamiškas taisykles didelei žmonijos daliai, bet jei pažiūrėsite atidžiau, tai pamatysite, kad ir čia gamta jau aiškiai rodo, kuo tai baigsis. Žmonių skaičius didėja labiausia tik poligamiškų valstybių sąskaita, o iš turto apsaugos kilę mūsų dirbtiniai santykiai tik mažina palikuonių skaičių.
O kaip gi meilė? – paklausite jūs. Sena lietuvių liaudies daina sako: „O kad myliu tai myliu, myliu visas kartu. Jei po vieną mylėčiau, kitos pasikartų“. Tikriausiai iš pagonybės laikų likusi daina ar bent jau iš pagonybės pasąmonės.
Tai va, brangioji, sakiau, kad viską paaiškinsiu. Aš net labai nenorėjau, bet reikėjo gelbėti žmoniją. O jei paskaitysi komentarus, tai pamatysi, kad mane entuziastingai palaiko ne tik vyrai (kiekvienas juk galvoja, kad jis ir būtų tas nugalėtojas, visų moterų turėtojas), bet ir moterys. Taip reikia vardan visų mūsų ateities ir visi protingi žmonės tai supranta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!