Pamažu kinta ir mokytojo vaidmuo – iš žinių, šviesos, tiesos, mokslo skleidėjo jis pamažu tampa nuskurdintu taikiniu paauglių patyčioms ir politinio prieskonio persisunkusios mokyklos intrigėlėms, kurias skatina įtampos, socialinių garantijų nepastovumas, noras išlikti darbe, nesvarbu kokiu būdu.
Karo lauke
Sutinku, kad kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir švietimo sistemoje, gyvenimas yra toks, kokia ir visuomenė. Yra be galo atsidavusių savo darbui mokytojų, pasišventusių vaikams, bet yra ir giminystės ryšiais ar kitu pagrindu priimtų arogantiškų asmenybių, kurių veikla skatina vaiko nepasitikėjimą, agresiją, pataikavimą ar užsisklendimą savo pasaulėlyje bei atsiribojimą nuo visko, kas yra jam sakoma.
Elementarus pavyzdys – mokyklos valgykla. Stovi eilėje vaikai ir ateina garbaus amžiaus pedagogė, kuri nė nemano stovėti eilėje. Vaikai mokytojai lyg nematomi. Žodis moko, pavyzdys užkrečia – žmonės būna lygūs ir lygesni.
Konkurencija, pastangos išlikti darbe, išsaugoti nesumažėjusį darbo krūvį ir atlyginimą stelbia bendruomeniškumo jausmus, solidarumą kolektyve. Pradedantis specialistas ar į lygesniųjų gretas nepatekęs mokytojas pasijaučia lyg stovįs vienas karo lauke. Kiekvienas bandymas pasitarti, atvirumas gali tapti ginklu, kurį tu pats įduodi kolegai į rankas. Mokykloje gali būti įvairiausių situacijų.
Nėra taip, kad niekada neištiktų nesėkmė. Tačiau, jei apie tai sužino kolegos – lipdoma blogo mokytojo etiketė. Esant tokiai nuostatai, tikėtina, kad nevykėlio etiketės Lietuvos mokykloje neišvengtų Nobelio premijos laureatas Viljamas Goldingas.
Mokykloje diferencijuojami į savus ir mažiau savus tiek vaikai, tiek mokytojai. Skaudžiausiai toji diferenciacija juntama mokytojo karjeros pradžioje ir pabaigoje. Jaunam, pradedančiam specialistui neskiriamas kabinetas ar skiriamas labai prastas, jam sunku gauti reikiamų darbui priemonių. O vyresniaisiais bandoma atsikratyti dėl jų garbaus amžiaus.
Vaikai ir jų tėvai tuoj pastebi, „kas mažiau lygus“
Didelis vaikų skaičius klasėje, „popierizmo“ gausa, selektyvūs „popierinio darbo“ vykdymo reikalavimai, pasiekimų dažnas nuvertinimas, neįvertinimas, priverčia nusivilti bet ką, patekusį į šią mėsmalę, kuri vargu ar dirba vaikui, veikiau popierinei dokumento eilutei, kurią reikia teisingai užpildyti.
Deja, dažnai užmirštama sena tiesa, kad nesutariančioje šeimoje (šiuo atveju mokyklos bendruomenėje) menkėja ir ugdymas ir ugdytojo autoritetas.
Reikia didesnių algų?
Pedagogų streiką palaikau morališkai, tačiau žiniasklaidoje informacija dažnu atveju pateikiama ne visai tiksli. Didesni atlyginimai ir asignavimai įsisenėjusių problemų, kurių buvimo nenorima matyti, neišspręs.
Palyginus su kitų profesijų atstovais, mokytojo, turinčio pilną krūvį ir kvalifikacinę kategoriją, alga tikrai nėra mažiausia. Ji skurdi, bet... dar skurdesnį atlygį gauna žurnalistai, bibliotekininkai, kultūros centrų darbuotojai, slaugės , socialinių paslaugų teikėjai ir taip galėtų vardinti be galo.
Todėl visuomenė turėtų palaikyti šią mokytojų iniciatyvą ir prie streiko galėtų prisijungti ir kiti kultūros, socialinės sferos darbuotojai, protestuodami prieš visuomenės skurdinimo, viduriniosios klasės naikinimo politiką, aukštos kvalifikacijos specialisto prilyginimui nekvalifikuoto darbo darbininkui.
Už juodą juodesnis
Mokykloje turi būti saugu tiek vaikui, tiek mokytojui. Tėvai, išleidę vaiką į pamokas, turėtų jį atsiimti nesužeistą su visais dantimis. O mokinio agresija prieš kitą mokinį neturėtų būti toleruojama. Turėtų būti nuo pat mažumės diegiamas suvokimas, kad jei jau esi mokinys turi elgtis brandžiai. Kita problema elgsenos sutrikimų turintys vaikai.
Specialistas patenka į bendruomenę, į kurią integruojame labai skirtingus mokinius. Vienoje klasėje sėdi ir greitas, ir lėtas, ir vidutinis, ir būsimasis genijus, mokslininkas, politikas ar pop žvaigždė. Privalomą ugdymą pereina ir pedagogiškai apleisti, turintieji priklausomybių , patyrę smurtą ir manantys, kad gebėjimas smurtauti šaunumo požymis. Tokių mokinių asmenybių deformacijas koreguoti pamokos metu neįmanoma.
Graži idėja jiems suteikti galimybę mokytis kartu su bendraamžiais. Bet jie turi ypatingų poreikių. Užuojauta – kilnus dalykas, tačiau tokiems vaikams dažnai suteikiama išskirtinė padėtis, bet koks bandymas koreguoti elgesį traktuojamas, kaip netolerancija tokiems vaikams.
Akivaizdaus bendraklasių pranašumo pastebėjimas, nuovargis, būnant tokiems vaikams per ilgoje pamokoje, tampa neklusnumo, įžūlaus ir pavojingo elgesio, priešiškumo mokytojams ir bendraklasiams priežastimi. Jiems reikalinga darbo ar meno terapija, psichologo pagalba, o kartais net medikamentinis gydymas.
Tačiau to mūsų visuomenė dar nėra suvokusi ir tokios pagalbos plėtra nepakankama. Todėl nelygių galimybių, susipriešinę vaikai sėdi vienoje klasėje, o mokytojas turi įtemtai dairytis, kur prasiverš ugnikalnis. Gesinti liepsnas būtina, bet sunku prognozuoti, kaip tavo veiksmai bus traktuojami, ar netapsi už juodą juodesnis.
Šiurpas nukrečia
Per kone 10 pedagoginio darbo metų teko matyti visko, labai gabių, nuoširdžių vaikų, ir maištininkų, krečiančių išdaigas, bandančių įstumti kiaušinį į mašinos benzino baką, ar atsiraičiusių kelnes demonstratyviai deginančių savo kojų plaukus, siekiančių įrodyti savo išskirtinumą.
Paaugliai neretai maištauja, savo energijos protrūkį išreiškia mėtydami lėktuvėlius. Būna atvejų, kad specialiųjų poreikių ar elgesio nukrypimų turintys mokiniai ignoruoja bet kokias elgesio taisykles, pajuokauja taip, kad šiurpas nukrečia.
Kartais veiksmai tampa chuliganiški. Kitų sferų darbuotojus nuo tokio lankytojų elgesio saugo speciali apsauga, o mokytojas gali vienas atsidurti akis į akį su pavojumi. Manyčiau, kad tai mūsų suaugusiųjų kaltė kovojant dėl mokinio krepšelio, per ilgai mūsų vaikams neugdomas atsakomybės, pareigos jausmas.
„Draugiškas“ moterų kolektyvas
Skaudžiausia, kad kaip ir kiekvienoje moteriškoje bendrijoje, taip ir mokykloje, gausu apkalbų, pavydo, amžinos kovos dėl krūvio, pastangų neįvertinimo, trūksta solidarumo, slepiamos problemos, kurias galima įveikti tik bendromis pastangomis.
Tėvus, vartotojo moralės atstovus, domina aukštas vertinimo balas, mažiau įdomu – ko išmoko vaikas. Jie stengiasi daryti įtaką, kad savi vaikai dominuotų mokykloje, turėtų palankesnes sąlygas.
Mokytojas tampa ne autoritetu, pavyzdžiu jaunajai kartai, vadovu vaiko brandai, bet šen ir ten blaškomu paslaugos teikėju, kurį galima pakeisti, išmesti kaip musę iš barščių, jei nepaklūsta tėvų, mokyklos rėmėjų ar administracijos įnoriams.
„Susitvarkymas“ su klase
Mokytojas teigiantis, kad jis neturi problemų, jo darbas visada vyksta sklandžiai, nėra nuoširdus.
Analizuojantys vaiko charakterio formavimąsi, psichologai pastebi, kad mokytojai susiduria su tokiomis nuostatomis, kaip nepagarba kitiems, sąžinės graužimo nebuvimas, gyvenimas tik šia diena; noro ką nors pasiekti nebuvimu, savikontrolės trūkumu, maištu. Mokyklose plinta mokinių nesąžiningumo forma – gudravimas.
Melo pagalba siekiama gauti norimą rezultatą. Tai bandymai sukurti netikrą įspūdį, iškraipyti faktus, meilikauti, pateikti draugo rašto darbą, kaip savo. Pribėgęs ir apsikabinęs tave vaikas, bando paaiškinti svarias priežastis dėl ko negalėjo atlikti namų darbų, kad nėra girdėjęs temos ar pan..
Mokykloje dažnai minimas teiginys – susitvarko ( nesusitvarko) su klase. Man tokia sąvoka, atrodo šiurpi. Vaikas nėra daiktas lentynoje, kad jį reikėtų tvarkyti. Mokyklų vadovams žinomi skundai, kad mokytojas blogai elgiasi su mokiniais, nepakankamai paaiškina užduotis.
Tai gali būti ir pagrįsti nusiskundimai arba manipuliavimas, kai mokinys intuityviai pastebi, jog jam pasiseks išsisukti nuo pareigų, nesutariančioje mokyklos bendruomenėje. Nesklandumus geriausia būtų šalinti kartu su klasės auklėtoju, socialiniu darbuotoju.
Tačiau pasitelkti komandą didelė rizika – juk gudrauja ir kolegos. Pats mokytojas tarsi atskleis savo silpnąsias puses, ieškant argumentų prieš jį. Tai gali būti labai aktualu pavasarį, svarstant darbo krūvius.
Progos suabejoti pašaukimu
Mokiniai jaučia mokytoją nuolat lydinčią baimę ir atitinkamai reaguoja: „Pasakyk socialinei, pamatysi, kas tau pačiai bus, aš puikiai žinau savo teises“, – neretai argumentuotai dėsto keikūnas.
Atrodytų, tai tik paaugliškas maksimalizmas, bet jame yra tiesos. Kreipimasis į socialinį pedagogą, neretai atitraukia jį nuo kavos puodelio, verčia imituoti problemų sprendimą. Pasitelkus seniau dirbančius specialistus, pradedamos stebėti mokytojo pamokos, teikiamos „reikšmingos“ pastabos apie pamokos planelį, kuriame turi būti nurodytas laikas, per kiek minučių tu pasisveikini su klase.
Gal jame trūko kablelio, o gal pasisveikinote ne per tiek, kaip numatyta plane?... Formaliuose raštvedybos dalykuose, įžanginėse plano frazėse ieškoma „nekompetencijos“ įrodymų, progų kitam žmogui pažeminti, priversti suabejoti savimi, savo pašaukimu. O keikūnas triumfuoja.
Mokymasis vis labiau traukiasi iš mokyklos
Reformų metu mokykloje bandyta įgyvendinti tiek įvairių vizijų, jog pasiekta tokių pokyčių, kad mokymasis vis labiau traukiasi iš mokyklos. Pedagogai snaudžia privalomose kvalifikacijos kėlimo seminaruose, o vaikai įsikniaubę į telefono ekraną, įvairina laiką per pamokas. Įvairiose šalyse vaikų, pradedančių lankyti mokyklą, amžius esti skirtingas.
Lietuvos vaikai tampa moksleiviais ne tokie maži, kad nesuprastų, jog už darbą turi būti įvertinti. Mūsų mokyklose pasekta tų šalių, kur pradinukai už pasiektus mokymosi rezultatus gauna lipduką, saulutę ar paukštelį, pavyzdžiu. Taip praleidžiamas tinkamas vaiko amžiaus tarpsnis paskatinti suvokti, kad įžengė į naują gyvenimo pakopą ir turi keistis: tapti savarankišku, pareigingu, atsakingu.
Perėjęs į penktąją klasę, buvęs pradinukas jau turi ydingų įpročių, kuriuos vidutiniame mokykliniame amžiuje koreguoti sunkiau. Pasikeitę reikalavimai mokinukui atrodo lyg skriauda ir dažnai, prieš bandymą sudrausminti vaikas protestuoja. Todėl nenatūralus vaikystės pratęsimas laimės nesuteikia.
Visuomenei reikia stiprių, sveikos dvasios, patikimų žmonių. Laikmečio pokyčiai sutrikdė žmonių vertybines orientacijas. Suaugusiųjų pavyzdys turi įtakos jaunajai kartai. Todėl optimizmą turi lydėti kritinis vertinimas.
Jei nekreipsime dėmesio į koreguotinus reiškinius, negeros tendencijos plis, vis labiau demoralizuodamos visuomenę. Tik bendromis pastangomis šeima, bendruomenė, mokykla gali sugrąžinti moralines vertybes į joms derančią vietą. Išugdyti kartą, kuria galima būtų didžiuotis nėra lengva. Todėl neretai sakoma, kad būti mokytoju – tai itin sunkus uždavinys.
Mokytojų streikas baigėsi, profsąjungos tęsia derybas su Švietimo ir mokslo ministerija, kalba apie milijonus, bet juk atlyginimas – tik maža dalis to, kas turėtų būti keičiama.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: