Jos išvada – nieko nenuveikei, tai kam tau gėlės. Kas mane žino, sakys, kad esu šališkas. Turiu mamą, kuri yra mokytoja. Taip, bet tuo pačiu geriau nei bet kas kitas žinau visus mokyklos užkulisius. Žinau, kaip mokytoja jaučiasi artėjant rudeniui. Žinau, kaip jaudinasi sutikdama būrį nepažįstamų vaikų, su kuriais turės bendrauti kasdien, juos mokyti ir rasti bendrą kalbą, kad ir kokie skirtingi jie bebūtų. Žinau, ką mokytojui reiškia žvilgsnis to, kuris ką tik suvokė ir perprato sudėtingiausią temą. Žinau, kaip asmeniškai išgyvena ir prisiima atsakomybę už kiekvieną mokinio neišmoktą temą ar neigiamą pažymį semestro pabaigoje.
Ne paslaptis, kad šiuolaikinė mokykla yra stipriai pasikeitusi nuo tos, kurioje suolus trynė mokiniai prieš penkiolika ar dvidešimt metų. Pagarba, kurią mokytojai turėjo anksčiau, liko užmirštu reikalu. Taip, mokykloje svarbiausias turi būti mokinys – abejonių tam nėra. Tačiau požiūris į mokinį negali būti toks pat kaip į restorano lankytoją. Kad ir koks jis klystantis ar be priežasties užsipuolantis padavėją, bet klientas visada teisus. Mokinys nėra visada teisus.
Ne visada yra teisūs tėvai, manydami, kad jų atžalos yra tarsi nekalti angeliukai, žaismingai besišypsantys bažnyčių palubėse. Vaikai ir nusikeikia, ir bendraklasiui į „snukį“ pasiūlo. Nustebsite, bet tie patys vaikai, kurie namie iš kambario neišeina lovos nepasikloję, mokykloje suaugusiuosius pasiunčia taip toli, kad sugrįžti prireikia naujausių GPS technologijų. Nesvarbu, ar vaikas mokykloje, ar užklasiniame dailės, plaukimo būrelyje ar krepšinio treniruotėje – problemos panašios.
Visi mokytojai ir pedagogai susiduria su ta pačia dilema – ne tik išmokyti ir išspausti iš vaiko kaip galima daugiau, bet ir įtikti jų tėvams. Juk tėvai geriau nei profesionalus krepšinio treneris žino, kiek minučių aikštelėje praleisti vertas jų vaikas. Be abejonės, jų atžala taip pat netrukus ir tapys geriau nei Rembrandtas. Lygiai taip pat, kaip jų numylėtieji niekada negalėtų nieko pavogti ar nuskriausti. Deja, taip nėra, mieli tėveliai. Būna visko. Ir tai normalu, visi tokie buvom, visi kažkaip užaugome į visai neblogus žemės gyventojus. Tad tik džiaukitės, kad yra mokytojas, kuris padeda jūsų atžalą pažinti kitokį nei jį matote namuose.
Dėkokite, kad deda dideles pastangas ir padeda jį auklėti. Pedagogas nėra tik eilinis sistemos darbuotojas, kuris kažkodėl privalo besąlygiškai aukotis tam, kad mūsų visų vaikai nebūtų panašūs į apsiputojusius džiunglių babuinus, kurie iš gyvenimo tikisi tiek, kiek reikalauja jų skrandis. Mokytojo profesija yra ne prievolė. Visų pirma tai didžiulė atsakomybė už jaunus žmones, jų ateitį – išsilavinimą, pasaulėžiūrą. Mokytojas, kuris rugsėjo pirmąją su šypsena stovi laukdamas naujo būrio pirmokų yra tarsi maratonininkas prieš pat olimpiados startą. Jis daro tai, ką dievina, tai, ką atlikti ruošėsi visą gyvenimą. Puikiai žino, kad po starto jo laukia ilgas ir sudėtingas kelias finišo link. Žino, kad bus be galo sunku, kad kantrybės ir valios pastangų reikės daugiau, nei kada nors galvojo turįs. Tačiau euforija ir vidinis pasitenkinimas, kuris laukia po paskutinio finišo skambučio yra vertas kiekvieno prakaito lašo, kiekvienos negrįžtamai sudegintos nervų ląstelės.
Todėl aš sakau – NE. Neteisi ta mama, kuri teigia, kad mokytoja nėra ypatinga, kad ji nenusipelnė gauti gėlių rugsėjo pirmąją. Manau, kad mokytojos jų gauna per mažai. Kaip ir per mažai gėlėmis apdovanotos būna mamos, kurių motiniška meilė priskiriama savaime suprantamai pareigai. Leiskit mokytojai nusišypsoti. Leiskit jai pabūti laimingai ir pasijausti reikalingai už tai, kad priima jūsų vaiką savo globon ir už tai, kad ji pasiruošusi atiduoti dalį savęs tam, kad Jūsų atžala taptu geru ir protingu žmogumi. Juk po dvylikos mokyklos metų Jūs pati didžiuositės ir džiaugsitės, kokį nuostabų vaiką turite. Tad nepamirškite, kad prie to prisidėjote ne Jūs viena.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: