Į mokytojus išeidavo ne tik turtingųjų vaikai. „Ponais“ vadinti ir dėl to, kad tokios buvo visuomeninės taisyklės – labintis – parodant, kad gerbi taip pat atrodantį kaip tu, kad gerbi kitų darbą. Nors, beje, labintasi ir su gyvulėliais, ir su žeme, ir su gamta (šiandien greičiau pasisveikinsime su kavos puodeliu, spinta, mašina ir bala ant šaligatvio nei su namo laiptinės kaimynu).
„Ponai“ tikriausiai ir dėl to, kad jie buvo turtingi žiniomis, turtingi siekiamais ir puoselėjamais idealais, paskui kuriuos galėjo nusivesti tūkstančius, todėl kiekvienam laikmečiui – savaip patriotiški, skirtingai persekioti, skirtingai garbinami ir vertinami.
Buvo laikai, kai mokytojo profesija leido išgyventi ir susimokėti mokesčius – kambario nuomos, komunalinius, pavalgyti, apsirengti, vasarą išvažiuoti į Palangą ar Krymą (nors tik su traukiniu ir su palapine). Tuo laikotarpiu kreipiantis reikėjo sakyti „TAMSTA MOKYTOJAU“, o jam įėjus į klasę visi turėdavo atsistoti. Prieš kiekvieną pamoką. Tiesa, himno, kaip „Pono mokytojo“ laikais, rytais negiedojo. Darė mankštą. Beje, mankštą darė visi tarybiniai žmonės tarybinės sistemos darbo fabrikuose (nors, pvz., Kinijoje sveikatingumo mankšta tai-či propaguojama daugiau kaip 3000 metų ir kasdien iki šiol net į gatves pritraukia tūkstančius).
Pripažinkim, sistema buvo geležinė – pastabos pažymių knygelėje, elgesio pažymys, kai kam – pasiaiškinimai su tėvais pas direktorių – atrodo, visi vienodai galėjome tapti paklusniais visuomenės piliečiais. Tačiau ne visus tuomečių mokytojų diegiamos vertybės pasiekė – ir mes tai matome iš šiandieninių tarybiniu laikotarpiu užaugintų politikų gyvenimo aprašymų ir jų kadencinės veiklos.
O gal jie nelankė tarybinės (ideologinės) mokyklos? Bet didžiajai tautos daliai – kuri ėjo susikibti su broliais latviais ir estais į Baltijos kelią, kurie krito prie televizijos bokšto po tankais – vis tik ir tarybinis mokytojas KAŽKĄ įskiepijo. Pagarbą? Sau? Kitam? Suvokimą apie teritorinį vientisumą, tautiškumą, patriotizmą? Sutikime – ne tik „Žalgirio“ krepšininkai, jų sirgaliai ir disidentai Lietuvą kūrė.
Šiandieninė mokytojo kasdienybė – iki kaulų įaugusi vaikų, tėvų ir valstybės NEPAGARBA. Nepagarba mokytojui. Tarnaujantis valstybės nustatytai švietimo politikai, mokytojas šiandieną – kaip varliukas piene – susiplaks kojytėm sviestą – nepaskęs. Nesusiplaks – paskęs draudimų, apribojimų, kaltinimų, biurokratijos, tikrinimų ir nepritekliaus liūne.
Mokytojas, tarnaujantis ne Lietuvai, ne „strateginiams valstybės ilgalaikiams tikslams“ (pvz., sukurti gėrio visuomenę), bet mokyklos direktoriaus nurodymu – „mokinio krepšeliui“. Nes tik „mokinio krepšelis“ šiandien gali garantuoti mokytojo (ir direktoriaus bei jo kabineto narių) darbo vietą.
Ne valstybės švietimo politika, kuri nebuvo atnaujinta nuo pat 1992 m. (tik 2012 m. spalio 30 d. parengtas naujas Valstybinės švietimo 2013–2020 m. strategijos projektas). Ne šalia veikianti nuolat kritikuojama socialinės apsaugos sistema, kuri kaip ir turėtų apsaugoti „strateginius“ objektus (mokytojus, gydytojus, policininkus, jaunas, finansinio gerbūvio neturinčias šeimas) sunkmečio laikotarpiu.
Darbo vietą mokytojui turi išsaugoti „klientas“ – kitaip mokinio šiandien ir nepavadinčiau. Nes ne mokytojas, o tik jis gali būti nepatenkintas „teikiama paslauga“, pvz., demonstruojama nepagarba jo su dalykais nesusijusiai nuomonei, mokytojo reikalavimais atlikti namų darbus, pamokų metu išjungti mobilų telefoną, nekalbėti, nevaikščioti, nesikeikti, apribota galimybe tyčiotis ir „youtubinti“ savo saviraiškos kūrinius.
Ir tėvai ir vaikai žino, kur reikia skųstis, jei mokytojas neįtinka. O kur skųstis mokytojui? Situacija kritinė – jei mokinys išeis – Švietimo ministerija suskaičiuos – ir uždarys dar kokių 30 mokyklų. Juk ministerija ne kokia homo sapiens – vaizduotės neturi: juk neįmanoma technologijų amžiuje administruoti biurokratinius darbus nuotoliniu būdu ar vyresnėse klasėse mokyti nuotoliniu būdu. Neįmanoma ir ekonomiškai paskaičiuoti – kas pigiau – ar nemokamai transportuoti 12 ir daugiau vaikų ar keletą mokytojų.
Panašu, kad ministerija serga ir amnezija – nepamena, kad kaimo mokyklose vienoje patalpoje dar ne taip seniai sėkmingai mokėsi kelių klasių mokiniai, kurie vėliau sukūrė pasaulyje konkurencingus lazerius ir garsiausių firmų užsakomus audinius ir siuvinius, o jauni mokytojai buvo apgyvendinami (kad ir kukliuose bendrabučiuose).
Kai kuriuose tarybiniuose didesniuose miestuose pirmadienio pamokos prasidėdavo vėliau, kad mokytojai suspėtų nueiti į kirpyklą susidėti savaitinę cheminę šukuoseną – nes jie negalėjo reikalauti jaunuomenės rengtis tinkamai, jei patys nebūtų rodę tinkamo pavyzdžio (tebūnie ir tada kvepiančio dustu).
Kartais atrodo, kad ministerija nesidomi ir šalia esančių valstybių patirtimi. Arba aklai integruoja kultūriškai skirtingų šalių pavyzdžius. Net pabaisa Lukašenka neuždaro mokyklos, kol yra keli mokiniai. O Skandinavijos „super hiper aktyvių ir nepakankamai talentingų vaikų integracijos“ sistema pačioje fiordų karalystėje pradėta kritikuoti dar iki jos perkėlimo ir diegimo Lietuvoje.
Va, tokia va mano – migruojanti ir vis dar su viltimi grįžtanti, ir vėl emigruojanti Lietuva. Nėra mokyklos – nėra ir bendruomenės. Bendruomenė sensta, išsivažinėja į didmiesčius, nekantriausieji ir praradę viltį – į artimus ir tolimus užsienius. Prarandami amatų įgūdžiai, nutrūksta socialiniai ryšiai. O jei mokykla vis dar alsuoja, kaip žuvis, išmesta ant kranto, tai joje baukščiomis akimis šmirinėja mokytojas, kuris sistemos įpareigotas į gyvenimą išleisti visateisius, bet pareigų nežinančius ateities Lietuvos kūrėjus.
Varge, Tau, mokytojau, nes būtent ta karta nuspręs už tave, kokios pensijos esi vertas. Ši karta jau nebijo, kad negaus tinkamo išsilavinimo, nes net jo nebereikia socialinei pašalpai gauti, o ir ji tampa norma. O Tu – bijai. Šiandieną – jau ir savo šešėlio. Todėl nežinau – ar jau melstis už sielas ar dar galiu maldauti – pradėk gerbti save! Tada ir man lengviau bus savo vaikus palenkti gerbti Tave. Ne iš pareigos, o dėl to, kad Tu jiems parodysi, kas tai yra – savigarba ir pagarba, teisės ir pareigos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!