Todėl daug ir garsiai diskutuodami apie pedagogų darbo apmokėjimą, nemažą dalį realybės (ir sprendimų!) paliekame už užuolaidų.
Daugelis mūsų esame užaugę kitokioje santvarkoje nei gyvename šiandien. Prievarta ir besąlygiškas paklusnumas, nebėra šių laikų norma – mes norime demokratijos. Tai reiškia, kad siekiame lygiaverčio santykio, asmeninių ribų pripažinimo ir galėjimo susitarti. Tai gali būti iššūkis bet kurioje sferoje (auklėjant vaikus, valdant verslą ar valstybę), tačiau švietime šis iššūkis yra ypatingas.
Mokytojui keliamas lūkestis išmokyti vaikus juos sudominant, įtraukiant ir su jais susitariant – to tikisi tėvai, mokyklos administracija. Lūkestis kaip ir teisėtas, daugelis mokytojų jį galėtų atliepti, tik ar jiems suteikiami įrankiai šiai misijai įgyvendinti?
Todėl šalia tinkamo darbo apmokėjimo, mokytojo profesijos prestižo klausimų turėtume atkreipti dėmesį ir į dar vieną aspektą – kaip įgalinti mokytoją?
Galėjimas susitarti su klase
Lietuvoje mažai arba visai nėra pedagogų, kurie stokoja dalykinių žinių. Dalis galbūt galėtų pasitobulinti pedagogikoje, t. y. geriau perprasti būdus, kuriais vaikams perteikiama informacija, tačiau ir tai paprastai ateina su patirtimi. Tačiau daugelis pedagogų stokoja (o stokoja todėl, kad natūraliai to beveik nemokoma) psichologinių žinių bei gebėjimų.
Grupės valdymo įgūdžiai. Vaikų poreikiai ir netinkamo elgesio tikslai. Tinkamas ribų nustatymas. Gebėjimas susivokti savo emocijose. Mokėjimas save tausoti. Visi tai – milžiniška kompetencijų sritis. Įgūdžiai, kurie mokytojams neformuojami. Žinios, kurių neturėti tarsi gėda, bet kalbėti apie tai – dažnai sudėtinga.
Beveik visose klasėse yra vaikų, kurie tinkamais ar netinkamais būdais reikalauja mokytojo dėmesio. Yra sunkesnių situacijų, kai vaikai įvelia mokytojus į galios kovas, garsiai abejoja jo autoritetu ar dalyko išmanymu, provokuoja ir siekia sukelti pyktį. Kartais plika akimi stebimas noras atkeršyti.
Kiekviena iš šių situacijų reikalauja skirtingų įgūdžių. Kai kuriose jų atliepti vaiko poreikius ir susitvarkyti turėtų pats mokytojas. Kai kurios kitos būtų jau mokyklos administracijos ir vaiko tėvų reikalas.
Mokytojo darbas – padaryti tai, kas nuo jo priklauso, paleisti tai, kas nebepriklauso ir sugebėti atskirti vieną nuo kito. Tai yra socialinės emocinės kompetencijos, kurių šiandien švietimo sistemoje labai dažnai pritrūksta.
Santykiai su tėvais
Tėvų vaidmuo švietimo sistemoje nėra vienareikšmis. Iš vienos pusės, jie turi teisę tikėtis, kad jų vaikams bus suteikta kokybiška paslauga. Iš kitos pusės, juos reikėtų kviesti dalintis atsakomybe, kai vaiko netinkamo elgesio šaknys yra šeimoje ar asmenybiniuose procesuose.
Jokia situacija nėra tik juoda ar tik balta. Todėl reikia kompetentingos mokyklos administracijos, kuri įvardintų, kada konkrečiam mokytojui trūksta kompetencijos susitvarkyti, o kada pagalbos (dažniausiai – psichologinės) reikia vaikui arba visai jo šeimai.
Taigi, pedagogams reikalingi ne tik adekvatūs finansai. Jiems taip pat reikalinga drąsi ir kompetentinga administracija.
Juk kai vieno vaiko netinkamas elgesys trukdo visos klasės efektyviam darbui, nukenčia tinkamai besielgiantys vaikai ir jų tėvai. T. y. vaikai negauna atitinkamų žinių, o tėvai – tikslingo ir efektyvaus savo kaip mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimo.
Todėl labai svarbu rasti būdus kaip išrašyti „sąskaitą“ tiems, kurie atsakingi už situaciją arba bent jau gali ją pakeisti. Nepaliekant mokytojo su užduotimi „kažkaip“ vienam susitvarkyti.
Vaikai su specialiaisiais ugdymo(si) poreikiais
Mokytojas gan greit pastebi, jei vaiko mokymosi procese kažkas stringa ir to negalima „nurašyti“ motyvacijos stokai. Vaikams su specialiaisiais ugdymosi poreikiais nepakanka darbo klasėje ir namų darbų. Jiems reikia daug daugiau pagalbos.
Deja, neretai nenorima girdėti, kad vaikas turi mokymosi sunkumų. Tėvams gali būti sunku pripažinti, kad vaikui reikia ypatingos pagalbos. Galbūt jie patys yra patyrę, ką reiškia būti „kitokiu“ vaiku. Gal jie nerimauja, jog vaikas taps atskirtas nuo kitų.
Deja, nors tėvų jausmai suprantami, dažnai atskirties baimė ir sukuria atskirtį. Norint problemą išspręsti, ją visų pirma reikia pripažinti. Pedagoginės psichologinės tarnybos teikia išsamias ir kvalifikuotas išvadas ir padeda nustatyti sunkumų priežastis, teikia rekomendacijas jas spręsti.
Priešingu atveju mokytojas paliekamas vienas su neidentifikuotais sunkumais ir lūkesčiu „kažkaip“ pačiam susitvarkyti. Be aiškumo, kaip pritaikyti ugdymosi programas, be logopedų ar psichologų pagalbos ši užduotis vienam paliktam mokytojui yra praktiškai neįveikiama.
Tai didelis emocinis krūvis žmogui, kurio negali kompensuoti jokio dydžio pinigai. Neįgyvendinamomis atrodančių užduočių kaina yra bejėgiškumas, nusivylimas, pyktis, neteisybės jausmas. Kartu prarandamas pasitenkinimas darbu.
Jokio dydžio atlygis nepajėgus kompensuoti didžiausio pedagoginio džiaugsmo – patyrimo, kad išmokai vaiką – praradimo.
Mokytojų emociniai poreikiai
Jau vien dėl išvardintų ir tikriausiai daugybės kitų dalykų mokytojo darbe yra daug įtampos. Švietime, kur kuriamas santykis su vaikais, suaugusiojo atsakomybė už savo jausmus yra kur kas didesnė, negu kitose profesinėse srityse.
Negebėdamas atlaikyti savo emocijų, mokytojas gali nejučiomis pereiti į galios poziciją, prarasti savitvardą ir „išsiventiliuoti“ ant vaikų. Taip prarandamas mokinių pasitikėjimas, bendradarbiaujanti pozicija, lygiavertiškumas ir, žinoma, efektyvi darbinė atmosfera. Užsisukęs ratas kelia mokytojui jausmus, kurių, vėlgi, nepajėgūs kompensuoti jokie finansai.
Todėl manau, kad psichologinė pagalba mokytojui turi būti norma, o ne kažkoks stebuklas. Tai sąlygoja šios profesijos specifika. Mokytojas turi matyti ir priimti save, savo pyktį, liūdesį ar bejėgiškumą. Iš akių „nepamesti“ vaiko, jo jausmų ir poreikių. Suvokti savo galimybių ribas ir grąžinti atsakomybę kitiems situacijos dalyviams. Neperdegti.
Galų gale, neprarasti džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu – juk tai yra labiausiai paveikus mokymo metodas.
Kas įgalina mokytoją?
Mokytoją stiprina tinkamai organizuota pagalba. Pagalba, kuri galbūt ne visada duoda tai, ko norisi, bet atliepia tai, ko iš tiesų reikia ir sukuria sąlygas lygiaverčiam tėvų–vaikų–mokytojų bendradarbiavimui.
Mokytojui padeda, kai vaikų problemos yra pripažįstamos, ir nesvarbu, ar tai emocinės problemos, ar mokymosi sunkumai. Pripažįstamos ir realiai sprendžiamos. Jei tai padeda vaikui, tai padės ir mokytojui.
Mokytoją drąsina organizacinė kultūra, kurioje priimamas žmogaus netobulumas, ribotumas ir skatinamas psichologinis augimas. Kur net vadovas turi drąsos būti netobulas. Juk vadovavimas visada vyksta per asmeninį pavyzdį.
Įgalintas mokytojas nėra kažkokia išskirtinė privilegija vienai profesijai. Tai – dovana visuomenei. Galimybė vaikams tame amžiuje, kai formuojasi jų asmenybės, patirti lygiavertiškumą ir priėmimą, paskatinimą augti ir tapti asmenybėmis, kurios neabejoja savo vertingumu ir geba atliepti realaus pasaulio iššūkius.