Mokytoja nebegalėjo tylėti: štai kodėl dabar per pamokas stengiamės mažiau

35 metus dirbu mokytoja. Šiek tiek ilgiau tą patį darbą dirba ir mano vyras.

Esame iš tos senosios mokytojų kartos, apie kurią šiandien sakoma „sovietikus“. Kurią negailestingai kritikuoja. Esame tie, kurie mokyklą baigė tikrai gerais įvertinimais, kurie dalyvavo konkursuose, išlaikė stojamuosius.

Abu turime po du diplomus, po dvi specialybes. Dirbome neskaičiuodami laiko ir jėgų. Tikrai stengėmės ir dėl gabių, ir dėl mažiau gabių, bet norinčių sužinoti, išmokti mokinukų. Olimpiados, konkursai, tarptautiniai projektai ir pan. - tai matomi dalykai. Kitus parodyti sunkiau.

Dabar stengiamės šiek tiek mažiau. Nes daug kalbama apie mokinių motyvavimą. Kad nesugebam sudominti, įkvėpti, kilstelėti. O ar mokytojas buvo kada motyvuojamas, skatinamas?
Taip, padėkos raštais, diplomais. Ar to pakanka? Ne.

Mokytojai irgi pavargsta, išsisemia, nusivilia. Pavargsta nuo prigesusių ar netgi visai užgesusių mokinių akių, nuo nenoro klausyti, girdėti, nuo kitų dar nemalonesnių dalykų, apie kuriuos geriau nutylėti.

Laukiama, kol atsidursime visiškoje duobėje? Kai nueis senoji karta nuo arenos, va tada ir pakelsime atlyginimus? Nes jauni žmonės neis dirbti už tokį ar dešimčia procentų didesnį atlyginimą.

Neis todėl, kad tai ne vien tik sunku, tai – neoru. Netgi jei labai myli savo darbą, jautiesi mažų mažiausiai neįvertintas, o gal net nuvertintas.

Kviečiame pasakyti savo nuomonę apie mokytojų atlyginimus ir laimėti knygas. Sąlygas rasite čia.