Ministrės kompetencija miglota?

Praėjusių metų lapkričio mėnesio pavyzdys – Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakultete studijuojantis Justinas Švėgžda paskelbė viešą laišką, kur aprašė tiek VU, tiek VU EF problemas: negalima pilnai rinktis pasirenkamųjų dalykų, seni, šiandieninių realijų neatitinkantys vadovėliai, neprofesionalūs dėstytojai. Jau pokalbio metu ministrė teigė su Justinu susitikusi kaip su studentų atstovu.

Paskaičius apie susitikimą, man pasirodė, kad Audronė Pitrėnienė egzamino neišlaikė. Tačiau kyla klausimas: kokia tikroji bijojimo vertinti kaina Lietuvos švietimui?

Kaip visi žinome, kad žinome ne visi

Lietuvoje įsiviešpatauja faktais neparemtos klišės. Politiniame diskurse mėgstama frazė „kaip visi žinome”. Sokrato „žinau, kad nieko nežinau” atvedė jį prie naujų teorijų, svarstymų, kitokio pasaulio pažinimo. Lietuvoje pirmoji sakinio dalis tinkama, su antrąja klausimų mažiau, nes vis dėlto dominuoja pirmoji. Taigi, kaip visi žinome, technologiniai mokslai „valdo“.

„Visa Europa stumia jaunuolius rinktis technologinius mokslus, kažką konstruoti, gaminti“, – teigė Dainius Pavalkis, pristatydamas žinių ir karjeros planavimo parodą „Studijos 2015”. Ką reiškia „visa“ – neaišku, tačiau aišku, kad pagrindiniame Europos Sąjungos švietimo strateginiame projekte nieko panašaus neminima – joje prioritetais laikomi keturi švietime tobulintini dalykai: mobilumas, kokybė ir efektyvumas, sistemos nešališkumas ir socialinė santaika, kūrybiškumas ir inovatyvumas.

Turbūt neaišku ir Darbo biržos specialistams, atliekantiems metinę darbo rinkos analizę: remiantis ja, labiausiai iš kvalifikuotų specialistų reikalingi rinkodaros, administravimo, sandėliavimo tarnybų, verslo paslaugų specialistai, buhalteriai, sunkvežimių vairuotojai, kirpėjai, padavėjai, siuvėjai, taksi vairuotojai.

Šiame kontekste visuomenės veikėjų – kad ir tų pačių politikų – vartojamu žodžiu „teoretikai“ dažniausiai norima pažeminti socialinių mokslų atstovą: kaip visi žinome… Be teorijos valstybės tinkamai nefunkcionuoja. Galbūt todėl Lietuvoje politinės arenos atstovo vertinimų „su patosu“ kaina išauga?

Kur krypsta švietimo sistema?

Švietimo politika virsta jos surogatu. Prisimenant Sąjūdžio laikus, kyla nostalgija: Romualdas Ozolas, savo iškalba galėjęs uždegti sales; Meilė Lukšienė, be kurios indėlio Lietuvos švietimo reformavimas sunkiai įsivaizduojamas; Justinas Marcinkevičius, lietuvių identiteto pamatus perkėlęs į literatūrą. Galėjai su jais sutikti ar nesutikti, bet jie buvo tikrieji intelektualai ir tautos lyderiai: aiškiai reiškė savo poziciją, kalbas sakė be popierėlio prieš akis, svarbiausias valstybės raidai laikė moralines vertybes, kultūrą, švietimą, svarbiausia – turėjo tikslą.

Šiandien visuomenė švietimo srityje nekelia jokių sistemą stiprinsiančių tikslų: tėvai dažniausiai nesiekia, kad vaikas darželyje įgytų pasaulio pažinimo pagrindus – tenorima, kad būtų patenkinti pagrindiniai poreikiai, kaip saugumas, maitinimas; viduriniame moksle didžioje daugumoje mokyklų prioritetu laikomas geras egzaminų išlaikymas, o ne gilesnės žinios, kritinis mąstymas, mokėjimas analizuoti – sokratų, servantesų ir dostojevskių čia nebūna, nes jų ir nereikia; aukštajame moksle daugelis studentų siekia to, ko aukštuoju mokslu pavadinti negalima: vietos, kur gali gauti diplomą, neišsiskiriant iš minios tokių pačių „siekiančių išsilavinimo”.

Politikų nepastovumas mažina pasitikėjimą

Šiandien normalu matyti aukšto rango politiką, per dieną dukart pakeičiantį savo nuomonę apie, pavyzdžiui, vieną ar kitą aukštojo mokslo įstatymą. Analizuoti jų pasisakymus sudėtinga, nes mintys dėstomos neaiškiai. Partijoms vieta bandyti užmaskuoti nepasiruošimą diskusijoms – rinkiminė programa (galbūt ir geras sprendimas): pavyzdžiui, viena dešinioji partija, aprašydama savo veiklą, tikslus, naudoja retoriką „ką padarėme, ką darome ir ką padarysime“. Primena sovietinius partijų veikalus, trūnijančius archyvuose...

Todėl visuomenė privalo turėti tikslą, gerbti mokytojus, reikalauti kitokio politikų argumentavimo tiek švietime, tiek kitose srityse, jei mano esanti verta geresnio švietimo.

Kartą Bendžaminas Franklinas, vienas iš JAV įkūrėjų, politikas, yra pasakęs: „Vienintelis už švietimą brangesnis dalykas - nemokšiškumas”. Švietimas, pirmiausia, turi būti reikšmingas ne biudžeto eilutėse, o lietuvių galvose. Ignoravimo kaina – prarastas švietimas ir mūsų šalies potencialas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas – 53 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.