Lietuviai yra pasiskirstę į dvi dalis: vieni teigia, kad palaiko šauktinių grąžinimą, o kiti atkerta, kad šaukimas į privalomąją karo tarnybą naudos neduos. Vos tik spauda pradėjo talpinti straipsnius apie šauktinius, emigrantai kaip mat pradėjo reikšti savo neigiamą nuomonę. Jie teigia, kad Lietuva jiems nieko nedavė ir neduos, tad tarnauti savo šaliai yra neverta.

Tai mane stebina, nes dar būdamas moksleiviu iš valstybės jau gaunu nemokamą išsilavinimą, gydymą, asfaltuotą kelią į namus ir t.t. Tad gal iškart reikėtų prisipažinti esmę – privalomoji karinė tarnyba gimtojoje šalyje yra išties ilgai trunkanti, per tą laiką būtų galima daug daugiau nuveikti, nei tupėti kokioje pasaloje miške lyjant.

Pastaruoju metu žiniasklaida buvo rašiusi vien tik apie blogas sąlygas šauktiniams: šildymas neveikia, kojos mėlynos ir t. t. Ar taip yra iš tikrųjų?

Kariuomenėje mokoma ne tik ginklą laikyti

Kariuomenėje ne tik vyksta pratybos ir laikomi ginklai rankose, bet tenka ir kelnes lopyti, ir ištrūkusias sagas įsisiūti. Tad sėdi sekmadienį vyrai ir užsiima tuo lyg rankdarbiais. O kam viso to reikia? Atsakymas paprastas: kad nereikėtų grįžus iš tarnybos, vos tik ištrūkus sagai, sakyti mamai, kad ją įsiūtų. Privalomoji karo tarnyba moko maksimalaus savarankiškumo, atkaklumo, išugdo valią, pasitikėjimą savimi. Po tarnybos jaunuoliai grįžta vyrais, kurie, esant būtinybei, padėtų ginti savo gimtąją šalį. Taip pat jie grįžta tapę vyrais, kurie geriau supranta tvarką ir buitį.

Sovietinėje armijoje tarnavę mūsų tėvai kiekvienam pasakojo, kad pačią pirmąją dieną juos ištikdavo lengvas šokas: juos apkirpdavo plikai, duodavo naujus drabužius, valgydavo su kitokiais stalo įrankiais nei namuose (aliumininiais). Apie tarnybą bent jau man ir draugams vyresni vyrai pasakojo tik gerus dalykus ir specialiai motyvavo: kariuomenė juos išmokė savarankiškumo, išmokė užsibrėžti naujus tikslus ir juos įvykdyti, užsigrūdino tiek išore, tiek vidumi. Gal tai tiesa, nes nemažai šauktinių po privalomosios karo tarnybos pateikdavo prašymus dėl priėmimo į profesinę karo tarnybą.

Kodėl šauktinis bus mielesnis

Atsakymas paprastas: jei į privalomąją karo tarnybą pakviestas vaikinas to nebijo, merginos juo didžiuojasi. Visiškai kitokia reakcija ištinka merginas, jei jų draugai nenori tarnauti tarnyboje, o tuo labiau, jei vaikinai parašo viešus atsisakymus socialiniuose tinkluose: kokios ten blogos sąlygos jiems bus ir kaip jiems ten būtų blogai. O gal sukaupk drąsą – jei bijai, kad per devynis tarnybos mėnesius mergina nuo tavęs pabėgs, tai taip ir sakyk. Jei bijai, kad tarp kelių šimtų vyrų batalione reikės parodyti nesportišką kūną, taip ir sakyk. Sakyk, kad nemoki (ir nenori) sagos įsiūti, patalynės keisti ir batų šveisti. Tik prieš tai paklausk merginų, gal tokie „gabumai“ jų akimis būtent ir yra slaptas vyro ginklas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

2016 m. DELFI ir Vilniaus Gabijos gimnazija skelbia Lietuvos mokyklų jaunųjų žurnalistų konkursą! Šis tekstas –36 straipsnis konkursui.

Kviečiame jaunuosius mokyklų žurnalistus savo publicistinius tekstus, kurių apimtis siekia iki 400-500 žodžių, siųsti adresu gabijos.laikrastis@gmail.com. Konkursas vyks sausio 1-30 d. Jūsų atsiųsti tekstai bus publikuojami DELFI portalo rubrikoje DELFI Pilietis. Bus skiriamos dvi nominacijos – „Populiariausias jaunasis žurnalistas“ ir „Profesionaliausias jaunasis žurnalistas“. Prizus laimėtojams įsteigs portalas DELFI.