Kiekvienais metais mus gąsdina neva užstrigsime kilometrinėse spūstyse, bet vienintelės spūstys, kuriose stringama, yra mūsų seimūnų galvose, kurie pirma priima įstatymus, o po to galvoja ar jie veiks ir ar apskritai jie reikalingi. Bet aš ne apie tai.
Mokslo ir žinių dieną mane pažadino mano mažylis ir su šypsena veide sako – kelkis, tėveli, pavėluosime šventę! Kartu su žmona išpuošiame savo darželinuką ir įbrukę kardelį į rankas visi pasidarome asmenukę prie baltos kambario sienos. SU MOKSLO IR ŽINIŲ DIENA VISUS, šaukia mano feisbuko profilis, o tada pajudame į darželį, kur paliekame savo vaiką. Jis pribėga prie mūsų ir klausia – „o kur jūs einate?“ Nuleidę akis bandome vaikui paaiškinti, kad tėveliai turi dirbti ir jie negalės kartu pasidžiaugti šia svarbia diena. Vaikas patempęs lūpą nueina į savo grupę, o mes su skaudančiomis širdimis – į darbus. Darbe pavyksta rasti valandėlę laisvo laiko ir sugebu nuvažiuoti į vaiko šventę ir taip jį nustebinti. Vaikas pribėga prie manęs ir savo mažomis rankutėmis apsiveja man aplink kaklą. Jis buvo toks laimingas! Visu greičiu nubėgome į stadioną, kur vyko oficialioji šventės dalis. Tikra gerų emocijų bomba, tyliai sau pasakiau, nes aplink kaip bitės zuja vaikai, į dangų kyla muilo burbulai ir nei minutei netyla vaikiškas juokas.
O aš stoviu, stebiu besišypsantį savo mažylį ir nuolatos žvilgčioju į laikrodį, nes žinau, kad greitai turėsiu vėl skubėti į darbą. Pasibaigus šventei mes su vaiku susikibome rankomis ir patraukėme atgal į jo grupę. Mažylis striksėdamas iš laimės dėliojo tolimesnius planus – „tėte, mes dabar einame pasiimti dovanėlių ir važiuosime pas mamytę ir tada visi eisime į kavinę, tik nepamiršk paskambinti močiutei Ritai, nes ir ji norės pavalgyti“. Deja, bet net ir močiutė Rita šiandiena dirba. Teko ir vėl traukti žodžius iš kišenės ir bandyti kažkaip paaiškinti vaikui, kad ir vėl jį nuvilsiu. Vaikas pažiūrėjo į mane ir sako – „tai tu neik į darbą. Kam mums tie pinigėliai? Taigi tu turi kortelę, tai mes galime iš ten imti pinigėlius“. Palikau savo berniuką liūdnomis akimis ir išskubėjau atgal į darbą. Deja, ne aš vienas taip pasielgiau. Beveik visi mano vaiko grupės auklėtiniai liko darželyje, o jų tėvai išskubėjo į darbus. MORALAS.
Ar mes tikrai turime skirti tiek daug dėmesio tiems, kurių šioje žemėje nebėra? Pas juos mes galime nuvažiuoti bet kokią laisvą dieną, o jei ir neišeina – mes jau turime tam laisvadienį. O savo atžalas į darželį ir mokyklą gyvenime lydėsime tik 15 kartų (jei dešimtokas norės kartu eiti su tėvais į mokyklą). Tai yra patys gražiausi metai ir pačios šilčiausios akimirkos, kurias mes turime praleisti darbe. O galėtume visi kartu, su vaikais švęsti tokią gražią šventę ir tai būtų ne nacionalinė prisigėrimo šventė (Joninės), o vaikų diena. „Laisvė Joninėms“, atsimenu visi šaukėme ir bėgome į referendumą, kur gavome lipduką, už kurį galėjome nusipirkti pigaus alaus butelį. Va taip gimsta mūsų laisvadieniai.
Ach, kad visi tie „apsaugokime vaikus nuo barnevernet“ taip aktyviai kovotų už laisvadienį, užuot prisigalvoję, kad kažkas vagia mūsų vaikus ir veža parduoti norvegių lesbiečių poroms...
Valdžios vyrai ir moterys garsiai šaukia, kad reikia skatinti šeimas gimdyti vaikus, reikia juos motyvuoti būti tėvais. Motyvuokite! Duokite mums laisvą dieną – pirmą rugsėjo pirmadienį, kad tėvai, vaikai ir seneliai galėtų kartu pasidžiaugti ir nereikėtų rūpintis, kaip spėti ir į darbą ir pas vaiką į šventę. Na o kapus mes kažkaip jau pasistengsime susitvarkyti per vieną dieną.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.
