Esu moksleivė, tačiau tam, kad padėčiau savo tėvams bei galėčiau save aprūpinti, ieškojau darbo kokioje nors Vilniaus miesto parduotuvėje. Apsistojau ties pasirinkimu dirbti viename iš prekybos centrų, kadangi pagalvojau, jog tai bus geriausias man variantas – arti namų ir patinka tokio pobūdžio darbas, kuris buvo pasiūlytas.
© Shutterstock nuotr.

Kadangi darbuotojų visada trūksta, o už gana žemas algas dirbti niekas nenori, tad studentus ir moksleivius parduotuvės priima ištiestomis rankomis. Buvau įdarbinta gana greitai (salės darbuotoja). Su direktore aptariau visas man svarbias darbo sąlygas, kurias man pasiūlė ir tuo metu tiko, tačiau viskas tuo ir baigėsi.

Pakalbėjusi su direktore, turėjau valandą sėdėti ir laukti pavaduotojos, kuri tuo tarpu kažką darė, nors jai buvo paskambinta ir pranešta, jog laukiu pasirašyti sutarties. Atėjus pavaduotojai, sutartį teko perrašinėti gal keturis kartus, jei ne daugiau – vis kažkas ne taip parašyta, todėl jie man ne taip pasako ką nors užrašyti. Mažai į tai kreipiau dėmesį, tačiau viską pasirašiau, gavau aprangą, kuri buvo ne pilnos komplektacijos (turi būti: marškinėliai, liemenė, pirštinės, megztinis; gavau tik marškinėlius ir megztinį) ir raktelį nuo spintelės.

Pirmą dieną išėjusi į darbą buvau pakylėtos nuotaikos, nes sudarytos sąlygos atrodė tinkamos, patogios bei nekeliančios diskomforto. Tačiau pakalbėjusi su tėvais, supratau, kad ne viskas taip idealu, kaip atrodė mano akimis. Negavau į rankas sutarties kopijos, negavau netgi elementariausių darbo priemonių, pavyzdžiui, peiliuko atidarinėti dėžes, todėl teko neštis iš namų, jau nekalbu apie tai, kad parduotuvėje visada trūko kainų ženklintuvo, duomenų kaupiklio. Maža to, kad reikia dirbti savo darbą ir stengtis jį atlikti kokybiškai, tačiau dar turi bėgioti paskui kitus darbuotojus, kurie „viršesni“ už Tave tik todėl, kad ilgiau dirba, iš kurių reikėdavo išprašyti darbo priemonių. O gavus reikiamą darbo priemonę, vos ne iš karto turi ją grąžinti, mat „viršesniems“ juk jos svarbesnės ir reikalingesnės.

Padirbusi mėnesį, apsipratusi parduotuvėje, visgi karts nuo karto tekdavo paklausti, kur guli tam tikra prekė. „Valdant“ didžiulį skyrių, negali būdamas naujoku visko išmokti atmintinai per gana trumpą laiką, pradėjau suprasti, kad mane supa labai nedraugiškas kolektyvas. Mano kolegos, vienmečiai, dirbo tik keli, pasiteiravusi jų nuomonės apie senus darbuotojus, apie vadybininkus, direktorių, supratau, kad mūsų nuomonės mažai kuo skiriasi. Bendras kolektyvas yra labai agresyvus, paprašius pagalbos, aš visada išgirsdavau bjaurų burbėjimą, netgi rėkimą, kad „turiu atmerkti akis, nes viskas prieš mane ir guli akivaizdžioje vietoje“, o sėdint valgykloje ar netgi bendraujant salėje, tu niekada neišgirsi malonaus, išprususio žmogaus nuomonės, girdėsi tik: žodį, keiksmažodį, žodį, keiksmažodį, kuomet kolektyve, didžioji dalis tik MOTERYS! Abstulbusi supratau, kad bendrauti su šiais žmonėmis nenoriu.

Dėl sveikatos priežasčių aš negalėjau valgyti parduotuvėje gaminamo maisto, todėl nešdavausi jį su savimi. Ir ne vieną kartą teko savo adresu išgirsti tikrai nemalonius žodžius, kurie skambėjo maždaug taip: „Oho, kokie mes išpi*****, netgi savo maistą nešasi, p*****“, - kalbėjo tarpusavyje bendradarbės. Pasijaučiau tikrai nemaloniai ir nuo to laiko man teko valgyti rūbinėje, tarsi būčiau atstumtoji.

Viską tai nuoširdžiai praleisdavau pro akis, tiesiog apie tai papasakodama tėvams. Apie išėjimą iš darbo negalvojau, kadangi iki tol visgi viskas buvo lyg ir gerai, kol neatsitiko eilinė „nelaimė“. Baigiantis darbui, pasiėmiau krauti paskutinį konteinerį su prekėmis. Atvežusi jį iki reikiamos vietos ir pradėjus krauti, pamačiau, kad krovėjai dedami prekes, prapjovė vieną maišelį su šunų ėdalu. Pakviečiau valytoją, kuri atėjusi pradėjo mane pulti ir visaip keikti, reikšdama pretenzijas, kad visas parduotuvės grindis jai išmurzinau. Tačiau aš veždama net nemačiau, jog kažkur gale man kas nors išsipylė. Į tai nekreipiau dėmesio, pratylėjau ir nuėjau toliau dirbti. Po 10 minučių atėjo kita valytoja, „su savo siurbliu“ ir piktai liepė man pasitraukti iš savo vietos.

Paklusau jos nurodymui, o nuošaliau stovėjo mano darbo vėžimėlis, kurį ji piktai patraukė ir palydėjo tokiais žodžiais: „B***, tu invalide, vėžimėlio patraukt negali? Rankos iš šiknos gal auga?“, – po kurių supratau, kad daugiau netylėsiu. Kokią teisę kažkokia sena, neišsilavinusi moteris taip kalbėti su manimi? Argi taip turi elgtis personalas? O galbūt tik pradirbęs 20 metų parduotuvėje tu gali pradėti sau tai leisti? Likau apšalusi. Taip pat, tą pačią dieną dirbau pamainoje, kurioje dirba nemaloni mano skyriuje dirbantiems kolegoms, vadybininkė. Mano darbas baigdavosi 17 val., visada eidavau persirengti, nusiprausti likus 10 minučių iki darbo pabaigos ir tą dieną viskas buvo taip pat. Tačiau atėjo vadybininkė ir pradėjo šaukti ant manęs, maždaug „kodėl tu čia esi, kodėl tu nedirbi?“. Žinodama, kaip vyksta darbas salėje kitose vietose, ir kada išeina kiti žmonės, aš apsigyniau sakydama, jog savo darbą baigiau, skyrių sutvarkiau, todėl neprivalau dar ten būti, jei kiti, turėję išeiti kartu su manimi, išėjo jau prieš geroką pusvalandį ar netgi daugiau.

Į tokį savo pareiškimą gavau dar vieną rėkimo pliūpsnį: „Aš dirbu kiekvieną dieną nuo 6 iki 20 val., man papildomai nemoka, bet aš nemirštu ir dirbu“. Susinervinusi atsakiau, kad tai yra jos problemos, kadangi niekas jos neprašo likti ilgiau. Juk kiti vadybininkai neateina ir nesako, jog dirba nuo tada iki tada ir nekelia problemos, kai aš išeinu, jie patys išleidžia matydami atliktus darbus. Po šių mano žodžių pikta vadybininkė išėjo namo. Aš likau sėdėti rūbinėje, nes nuo tokio chamiško elgesio man pakilo spaudimas bei pasidarė iš tiesų negera.

Susirinkusi savo daiktus išėjau. Kitą dieną atvažiavau ir parašiau prašymą dėl išėjimo iš darbo.

Nesuvokiu, kodėl tokie žmonės, neturintys net aukštojo išsilavinimo, o kai kurie turbūt ir vidurinio, turi teisę taip kalbėti su žmonėmis. Maža to, taip elgiamasi ne tik kolektyve, tačiau ir su paprastais pirkėjais. Ir ne kartą teko matyti, kaip buvo plėšomi pirkėjų nusiskundimai, su pašiepiančiomis replikomis, besijuokiant: „Taigi visi čia savi, tegu jie eina šikt su savo nusiskundimais, juk ne generaliniam rašo“.

Visų parduotuvių darbuotojams nuoširdžiai linkiu išmokti truputį kultūros ir ištvermės, nes ne visi naujokai yra dirbę 20-30 metų ir ne visi gali susigaudyti naujoje aplinkoje. Prie kiekvieno darbo reikia priprasti ir apsiprasti – tai reikia suvokti. Nors kaip sakoma „Žmogų iš kaimo išvaryti galima, tačiau kaimo iš žmogaus neišvarysi niekada“. Tokiu atveju niekada nereikia tikėtis, kad jauni, darbingi žmonės temps šalį į viršų, nes su tokiais žmonėmis kalnų nenuversi, o tik norėsi greičiau nuo jų pabėgti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Papasakojo, kokių merginų reikia saugotis: nieko gero iš jų nelaukite (94)

Aš pasakysiu, kad jei moteris turi du vyrus, ji tuo mėgaujasi ir nei į vieną nežiūri rimtai....

„Telia“ aptarnavimo kokybė klientą išmušė iš vėžių: man tai nesuvokiama (184)

Norėjau pranešti apie situaciją, su kuria teko susidurti naudojantis „ Telia “, vienos iš...

Nebūkime tipiniai rytų europiečiai – Vilniuje ir Kaune ne viskas taip blogai (26)

Vasara už lango ir širdis džiaugiasi. Nesidžiaugia tik miestiečiai, kurie kartkartėmis papuola...

Dvigubos pilietybės klausimas: kodėl diskutuojama su seimūnais, o ne eiliniais piliečiais? (47)

Norėtųsi reaguoti į Seimo nario Kęstučio Masiulio pamąstymus dvigubos pilietybės linkme,...

Sunku pamiršti vienos nakties nuotykį – jaučiasi save suteršusi (163)

Nors ir sakoma, kad neverta galėtis to, kas padaryta, nes nieko nesugrąžinsi ir nepakeisi, aš jau...

Top naujienos

Branduolinių povandeninių laivų kapinyne Rusijoje apsilankęs vokiečių žurnalistas: tai, ką išvydau, sukėlė šoką (41)

Vokiečių žurnalistas Michaelis Schmidtas papasakojo apie tai, kaip Šiaurės vakarų Rusijoje,...

Egzotiškas pasiūlymas Palangoje: vietoj įprastų saldumynų – drakono vaisių, kinkanų ir karališkų uogų (4)

Vaisiais iš Tailando, Kosta Rikos, Izraelio, Turkijos bei Lenkijos Palangoje pirmus metus...

Sekmadienį – dar viena proga pasidžiaugti šiluma (2)

Sekmadienio naktis numatoma nepastoviai debesuota, be lietaus. Vėjas silpnas. Antroje nakties pusėje...

Saugojosi, bet pastojo: apie gyvybei pavojingą negimdinį nėštumą įspėjo ne vienas simptomas (29)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja, norėdama pasidalinti savo istorija. Ji viliasi, kad kitoms...

Kemzūros prognozė nepradžiugins „Žalgirio“ sirgalių: tai sportas, kitaip nebūna (63)

Laiko patikrintas Kęstučio Kemzūros ir Davido Blatto duetas, panašu, ruošia dirvą dar vienam...

Prabilo dar viena su „Alfa vyru“ pasimatyme buvusi mergina: bandė bėgti, bet jis ją sekė (294)

„Ėjau į troleibusą, jis iš paskos“, – apie bandymą pasprukti nuo „Alfa vyro“ Airino...

Visa tiesa apie nuolaidų korteles: kam jos iš tiesų naudingos? (142)

Lojalumo kortelės Lietuvoje atsirado prieš gerus 11 metų ir šiandien jau nieko nebestebina, kad...

Klaipėdą drebino įspūdingas Donato Montvydo cirko šou: per „Žiūrėk, ką padarei“ dainą arena pašėlo (89)

Šeštadienio vakarą Klaipėdos „Švyturio“ arenoje įvyko ilgai lauktas vienintelis dainininko...

Išskyrė 9 akivaizdžiausius partnerių neištikimybės ženklus: juos pajutus, reiktų sunerimti (13)

Vyrus ir moteris į neištikimybę pastūmėja skirtingos priežastys, tačiau ir vieni, ir kiti...

Suskambo vienintelis solinis Jazzu koncertas pajūryje: atlikėja neslėpė kvapą gniaužiančio jaudulio (69)

Palanga šį savaitgalį tapo Lietuvos centru – čia ne tik vyko „Aurum 1006 km“ lenktynės, bet...