Mokytojai nerimauja, skuba išeiti visus ugdymo programos punktus, baigia suvedinėti trūkstamus pažymius. Viskas atrodo lyg ir normalu – sumišimas prieš darbų pabaigą. Tačiau ar normalu keturis mėnesius dykaduoniavus susizgribti, kad per pusmetį mokiniai turi tik po du, tris pažymius, kas atsakingas už tokį sumišimą švietimo sistemoje?
Jei tai tik mokytojų neapdairumas, tuomet problema bent jau išsprendžiama, tobulinant ugdymo programas, krūvių pasiskirstymą. Tačiau jei tai yra esminė mokytojų nuostata, vertėtų sunerimti. Nes tokia situacija, kai pusmečio gale trūksta pažymių, o jų nėra ir mokytojai priversti juos „surasti“, veda į neviltį moksleivius, kuriems pačiu nedarbingiausiu laikotarpiu, mokslo metų pabaigoje reikia per savaitę rašyti ne po vieną, ir ne po tris kontrolinius darbus. Tai pagrįsti nesunku, pats savo mokykloje prieš paskutinę mokslo metų savaitę turėjau atsiskaityti šešis kontrolinius darbus.
Ne dėl to, kad nelankiau ar praleidau daug pamokų ir dabar turiu atsiskaityti, o todėl, kad mokytojai tik šiuo metu pamatė – pažymių nėra. Galbūt reakcija, kai mokytojas pastebi, kad nespės iki mokslo metų pabaigos surašyti reikiamo pažymių kiekio, pagreitėtų, jeigu mokinys nebūtų laikomas nauju socialiniu vienetu, su kuriuo „skaitytis“ nereikia. Tai primena 1926 m., kai Lietuvoje perversmo metu valdžia atiteko Antanui Smetonai, kuris įtvirtino Konstitucijoje, kad prezidentas nėra atsakingas piliečiams. Vadinasi, piliečiai neturi esminio vaidmens valstybės gyvenime, jie yra masė, kurią reikia valdyti ir suvaldyti. Tokia A.Smetonos autokratinio valdymo forma, kuomet yra vienas doriausias ir teisingiausias žmogus, o visi kiti – tik individai su sąlyginėmis teisėmis ir krūva pareigų – šiuo metu persikelia ir į mokyklas.
Kai kas nors iš moksleivių pasiteirauja mokytojų, kodėl mokslo metų pabaiga yra tokia apkrauta ir kam viso to vertimosi per galva reikia, mokytojai riečia nosis ir šaukia, kad mokiniai neturi kompetencijos, kad galėtų kištis į mokymosi procesą. Vertėtų priminti, kad moksleivis turi teisę, gali dalyvauti ugdymo proceso tobulinime.
Žinoma, visko suversti mokytojams negalima, tačiau blogas įprotis jau pakankamai išsikerojo. Taigi, tenka pripažinti, kad daug kontrolinių ir atsiskaitymo darbų mokslo metų pabaigoje yra mokytojų su nenuginčijama nuostata neapdairumas, nors tai labiau sąmoningas neapdairumas.
Mokytojai savo išsiblaškymą skuba teisinti pasitelkdami mokykloje dažnai girdimą argumentą: apkrautos ugdymo programos, kurios yra tokios plačios, kad neįmanoma per mokslo metus visko aptarti. Tokiu atveju vertėtų grįžti prie kompetencijų klausimo. Ar kompetentingas mokytojas, dirbdamas mokykloje penkerius, šešerius metus, turi teisę taip kalbėti? Turi tik tuo atveju, jei ugdymo programos kas metus kardinaliai keičiasi ir kaskart reikia iš naujo planuoti pamokas. Tačiau visi žinome, kad taip nėra.
Žinoma, reikia pripažinti, kad vienuoliktoje, dvyliktoje klasėse mokytojai spėja rengti tik egzaminams, nebelieka laiko diskusijoms, kūrybiškam ugdymui ir daugeliui kitų dalykų, kurie skatina mąstymą mokymosi procese. Mokytojo vaidmuo čia yra labai svarbus, todėl būtų nekorektiška kaltinti vien juos už tokį absurdišką rezultatą mokslo metų gale – krūvą kontrolinių darbų. Todėl peršasi išvada, kad problemos esmė slypi giliau arba turi besitęsiančia grandinę.
Atsiranda užburtas ratas, kuriame sukasi nepatenkinti mokytojai, mokiniai ir nuolat vieni kitus tampantys ir negražiai besielgiantys politikai. Mokytojai griežia dantį ant politikų, kad šie nesugeba per 25-erius metus sukurti subalansuotos švietimo sistemos. Politikai manipuliuoja silpnomis profsąjungomis ir smagiai juokiasi iš menkų mokytojų protestų, nedidindami atlyginimo, o ką jau kalbėti apie ugdymo programų pertvarkymą.
Ir galiausiai paskutinė šios grandies dalis – mokiniai, nukenčiantys šioje situacijoje daugiausiai. Įsiutę, bejėgiški mokytojai savo pyktį ir nepasitenkinimą esama padėtimi švietimo sistemoje išlieja ant mokinių, nes šie vis vien yra silpniausia mokyklos grandis. Mes, moksleiviai, tampame nematomais atpirkimo ožiais, kurie mokytojams yra tarsi raudų siena. Susidariusi įtampa tarp mokytojų ir politikų, kurie yra neįgalūs kryptingai dirbti švietimo sistemos srityje, nes tai kiekvienai politiniai partijai būtų per daug prabangu, jaučiama moksleivių, kurie ir bus ta ateitis, ir formuos naujus ateities siekius. Taigi, jeigu švietimo sistemoje dedasi tokie dalykai, verta dėl ko nerimauti. Mokykla yra gyvas vidinis valstybėje egzistuojantis organizmas, todėl taip nesirūpinant švietimu valstybė genda iš vidaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!