Mitingas, kurį antrą kartą per šią Seimo kadenciją išvydo Lietuva - eilinis pavyzdys, kaip tauta gali, jei turi noro ir ryžto, kalbėti, reikštis ir atstovauti sau, kai ji negirdima susitikimų su politikais metu, teikdama savo pozicijas, pareiškimus, išsakydama poziciją per žiniasklaidos priemones.
Šios priemonės panaudojimas parodo dar du dalykus: valdančiųjų politikų (ypač konservatorių-krikdemų) nesugebėjimą komunikuoti su tauta (ne tik išklausyti, ko ir kartais trūksta, bet ir gebėti paaiškinti, kodėl priimami vieni ir kitokie sprendimai) ir visuomeninių organizacijų negebėjimą vesti konstruktyvaus dialogo su jais.
Yra ir kita medalio pusė...
Taip pat, kalbant apie politikus, būtina pastebėti, kad opozicionieriai visuomet pasinaudos galimybe dalyvauti toje minioje, kuri mieliau rėks, negu įsiklausys net į vieni kitų argumentus. Pažiūrėkit, kiek skirtingų reikalavimų, o ar tarpusavyje mitingavusieji vieni su kitais tikrai sutinka?
Mitinguojantieji aiškiai nesuvokia, apie ką kalba. Pavyzdžiui, visų jų „lyderis“ A. Černiauskas rėkė: „Ar mes sutinkame aukoti savas pensijas, kad verslas galėtų geriau gyventi ir kad jam nebūtų dideli mokesčiai?“ Klausimas jam: ar supratai, ką pasakei. Jis prieš tai rėkė, kad jaučiasi „durinamas“, bet pats visą minią „apdurino“, teigdamas, kad pensijos aukojamos verslui, kai realiai, būtent iš verslo mokamų mokesčių šiuo metu mokamos pensijos, ir, jei gyvens prastai verslas, tai pajaus visi, ką aiškiai jau dabar pajautėme, nes būtent visos ekonominės krizės prasideda nuo verslo struktūrų nuosmūkio.
Turi visi vieną kartą suvokti, kad niekas pinigų pensijoms Vyriausybėje nekaupia, o „SoDros“ biudžeto pinigai iš karto panaudojami esamų (dabartinių) pensininkų pensijoms mokėti. Taigi, gali reikalauti kažko tada, kai žinai, ko reikalauji.
Kitas aspektas - švietimo darbuotojų profsąjungos reikalavimai. Puikiai atsimenu, kad dar garsiąją sausio 16 d. ir dar prieš tai buvo reikalaujama absurdiško dalyko - mokytojų atlyginimų didinimo.
Įsivaizduokite, mokytojo etato valandų per savaitę skaičius net nesiekia 20 pamokų, t.y. - 15 val. (primenu, etatas tradiciškai (ne visais atvejais, pagal susitarimą) - 40 val.), o atlyginimas svyruoja nuo apie 1000 iki 3000 Lt bei daugiau, kas priklauso nuo kvalifikacijos ir darbo stažo.
Universiteto dėstytojų dar aukštesni, tačiau, kaip bebūtų keista, mokytojas-ekspertas (aukščiausias pedagoginis vardas mokykloje) uždirba ne ką mažiau nei universiteto docentas (antras pedagoginis vardas po profesoriaus universitete). Žinau atvejį, kai mokytojas-ekspertas uždirba 3200 Lt į rankas su beveik keturiasdešimties metų stažu, turėdamas pusantro etato (27 pamokas - 20 val. 25 min.). Kiek žmonių gauna tokį atlyginimą? Nelabai daug, ar ne? Akivaizdu, jog mūsų švietimo darbuotojai nėra bomžai ir tikrai gėda, kad jie leidžia sau eiti šalia pensininkų, kurių pajamos kelis kartus mažesnės, bet reikalauja to paties.
Mokesčių kėlimas ir išlaidų mažinimas, atlyginimų kėlimas - pabandykime logiškai suderinti. Įdomu tai, kad kai kurie mitingo dalyviai reikalavo ir nedidinti mokesčių, bet reikalavo ir didesnių pensijų, atlyginimų, ir t.t. Tai, be abejo, nelogiška, nes Kubilius pinigų nespausdina. Tačiau, jei kels pensijas, didins mokesčius, o jei abu šie dalykai daromi, tai, kaip sakė E. Masiulis, „viena ranka duoda, kita - atima“. Kokia to prasmė?
Bet koks mokesčių kėlimas, kad ir dėl tokio gražaus tikslo - nemažinti jau taip skaudžiai mažinamų išlaidų - yra nenaudingas valstybei. Pirmiausia, kad galima būtų didinti ar įvedinėti naujus mokesčius, tie, kurie juos mokės, turės iš kažkur pasididinti pajamas, kad galėtų gyventi jiems įprastą gyvenimą, o kai kurie - tiesiog išgyventi. Kaip tai padaryti, kai artėja antroji krizės banga? Iš ko mokėti verslininkui atlyginimus, jei darbuotojai - būtini įvykdyti užsakymą, o ne tik, kad valstybė reikalauja daugiau iš jo pinigų, bet dar ir darbuotojas reikalauja didesnio atlyginimo, kas reiškia, kad reikės sumokėti jam daugiau ir automatiškai už jį daugiau mokesčių valstybei.
Šitaip prieinu prie kito svarbaus mitingo metu išsakyto reikalavimo - minimalaus atlyginimo didinimo. Ar jis įmanomas? Vienareikšmiškai ne, jei dar norime nesulaukti Graikijos likimo. Atrodytų smulkmena, bet žalą sukeltų didelę (jau vien neskaitant to, kad būtų padidinti mokesčiai): pakiltų kainos, sumažėtų investicijos - nusmuktų verslas, tai reiškia -naujų bedarbių minia.
Mano pozicija - minimalaus, darbdavio ir darbuotojo santykius bei santarvę ribojančio, mokesčio atsisakyti, paliekant darbdaviui ir darbuotojai patiems sutarti koks tas atlyginimas turi būti. Argi nepikta darbininkui, kuris dirba uoliai, kruopščiai, ir matyti, kaip šalia jo pusė darbo dienos pramiega jo kolega, kuris gauna tą patį minimumą? O jei būtų konkurencija, jeigu darbdavys galėtų mokėti visiems nevienodai, tai tas uolusis uždirbtų tiek pat plius dalį atimtų iš tinginio, kuris nė pusės iki tol buvusio minimo neuždirbtų.
Suvokimas.
Švietimo darbuotojai turi suvokti, kad jų atlyginimų sistema labai gera - priklausoma nuo jų kvalifikacijos ir darbo stažo, tereikia dirbti ir užsidirbsi tikrai nemažą algą.
Dirbantieji turi suvokti, kad verslininkas nėra pinigų maišas, kad nuo jo sėkmės, priklauso jų sėkmė ir atvirkščiai, t.y. jei valstybė ar rinka nustėkens verslininką, darbuotojas neteks darbo, jei darbuotojas prastai dirbs, verslininkas nesugebės išsukti verslo ir verslas žlugs, ir vėlgi darbuotojas liks be darbo.
Pensininkai turi suvokti, kad jų pensijų dydžiai priklausomi nuo šiandien dirbančiųjų, tad ir reikalauti turi ne iš valdžios, o iš dirbančiųjų, kad uoliau dirbtų, suprantant ir tai, kad tie, kurie moka mokesčius, t.y. dirba, tai pat turi iš kažko išgyventi ir jų vargai daug didesni, negu pensininkų.
Politikai turi suvokti, kad su žmonėmis reikia vesti konstruktyvų ir reguliarų dialogą, o patiems mažinti išlaidas valstybės valdyme, kuris reikalauja daugiau nei atneša (dar geriau būtų - kelti jo našumą, tada ir mažinti nieko nereiktų).
Darbdaviai turi imtis iniciatyvos ir drąsos (reformai), išaiškinti politikams (visiems), kad minimalus atlyginimas iš viso nėra reikalingas, o atlyginimo dydis yra darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!