Bausmė turi būti, ir ji turi būti proporcinga nusikaltimui: sunkus nusikaltimas – griežta bausmė. Tačiau nusikaltimo ir bausmės ryšys nėra tiesioginis ir lengvai paaiškinamas. Vieni filosofai bausmę pateisina jos pasekmėmis - ji gali užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams ir užtikrinti visuomenės saugumą, antrieji laikosi nuostatos, jog bausmė yra natūrali nusikaltimo pasekmė – atpildas.
Sociologai kelia fundamentalų klausimą: iš kur kyla galia bausti. Jie ieško paaiškinimo, kodėl konkrečioje visuomenėje įsitvirtina būtent tokios, o ne kitokios bausmių praktikos.
Klasikinėje kriminologijos paradigmoje bausmė aiškinama kaip automatinis atsakas į nusikaltimą, kurį įvykdė sąmoningas, laisvos valios žmogus. Anot jų, pagrindinis bausmės tikslas yra atpildas pažeidėjui už jo padarytą žalą visuomenei. Pozityvistai bausmės funkciją aiškina kaip kelio užkirtimą būsimiems nusikaltimams.
Pataisymas, korekcija, reabilitacija, o kraštutiniu atveju - izoliacija ar eliminavimas – pagrindinės bausmės funkcijos. Ir visa tai vardan visuomenės saugumo užtikrinimo. Pasak I.Kanto, geriau nubausti nusikaltėlį nei jo pasigailėti, mat būti gailestingam nėra teisinga.
Ar bausmė yra „blogis“?
Vieni teigia, kad bausmė nėra blogis pati savaime. Kerštas yra blogis, nes jo varomoji jėga yra pyktis ir įtūžis, kurio metu gali būti padaromas dar didesnis nei patirtas blogis. Tačiau kerštas nėra bausmė. Atpildas yra bausmė.
Atpildas yra beasmenis ir baudžiama yra tik tiek, kiek reikia. Bausmės kaip atpildo samprata skamba taip: visuomenė turi teisę bausti pažeidėją, nes jis sulaužė jos nustatytą įstatymą. Ir čia prieinama prie fundamentalios – visuomeninės sutarties – prielaidos.
Kiti teigia, jog bausmė yra blogis pati savaime. Tačiau šio blogio taikymą pateisina tuo, kad jis leidžia išvengti ar užkirsti kelią dar didesniam blogiui. Šis principas reiškia, jog kartais galima daryti bloga, jeigu tik tai sustabdys dar didesnį blogį ir atvers kelią gėriui. Taip bausmė tampa gėriu.
Mirties bausmė…
… yra viena seniausių pasaulyje taikomų sankcijų už labai sunkius nusikaltimus. Ilgus dešimtmečius diskutuojama, ar mirties bausmė atitinka moralės normas, ar ji yra teisinga ir priimtina bausmės forma. Ar turi krikščionys remti mirties bausmę? Ar aukščiausia bausmė sulaiko nuo nusikaltimo? Ar žudikas turi teisę gyventi? Ar moralu iki gyvos galvos žmogžudį išlaikyti valstybės pinigais, kuriuos į biudžetą moka aukomis tapusiųjų šeimos? Ar kalėjimas gali išmokyti atgailos, o įstatymai – apginti visuomenę nuo žmogžudžių? Mirties bausmė Lietuvoje buvo panaikinta 1998 m., pripažįstant ją nekonstitucine. Tačiau Lietuvos konstitucijoje apie ją nebuvo netgi užsiminta. Dar daugiau, Konstitucijos kūrėjai ir Lietuvos piliečiai, kurie priėmė ją referendumu, buvo įsitikinę, kad Konstitucija leidžia mirties bausmę (ar netgi teigia jos būtinumą).
Kankinti negalima, mirti
Visuomenė įsitikinusi, jog mirties bausmė padėtų atkurti prarastą saugumo jausmą. Anot Č. Lombrozo, mirties bausmė suteikia visuomenei galimybę apsiginti nuo nepataisomų individų. Anot jo, nors ir netaikoma dažnai arba išvis niekada, ji turi išlikti. Ji turi kabėti „kaip Damoklo kardas“ virš žiauriausių nusikaltėlių galvų. Bausmės pagrindas – visuomenės saugumo užtikrinimas, o ne kaltės išpirkimas.
Kiti mirties bausmės šalininkai teigia, kad ji reikalinga kaip prevencinė priemonė kitiems, ir tai padėtų sumažinti žiaurių nusikaltimų skaičių. Anot Č.Bekarijos, bausmė turi atlikti edukacinę funkciją. Todėl svarbus ne bausmės žiaurumas ar griežtumas, bet jos neišvengiamumas. Klausiama, ar humaniška nešauti vilko, jei žinai, kad aveles jis vis tiek pjaus. Ar tai humaniška nekaltų avelių atžvilgiu?
Dž. Bentamas teigia, kad, jeigu mirties bausmė taikoma neturint visuomenės palaikymo, ateityje galima tikėtis tokių pasekmių: valdžia praras savo moralinį veidą, demonstruodama savo žiaurumą ir sukels nepagarbą įstatymams, nes taps aišku, jog jie nevykdomi.
Krikščionys, skiriant mirties bausmę, gali pasiguosti, jog su mirtimi gyvenimas nesibaigia, todėl mirties bausme nubaustas nusikaltėlis, jei prieš mirtį atgailavo, bus išgelbėtas amžinybėje. Pagaliau, ar kalėjimas iki gyvos galvos tikrai yra švelnesnė bausmė už mirtį? Ar ne žiauru uždaryti žmogų už grotų be vilties kada nors išeiti? Mirties bausmės priešininkai sako, kad ne valstybė davė žmogui gyvybę, todėl ji neturi teisės jos ir atimti. Tačiau valstybės ne tik šiandien, bet ir visais laikais turėjo galimybių nusikaltėlius izoliuoti nuo visuomenės jų nežudant. Kai kuriuos izoliuodavo, kai kuriuos nubausdavo mirties bausme. Tai nebuvo nei kerštas, nei penktojo Dievo įsakymo pažeidimas, tai buvo teisingumo aktas. Buvo suvokiama, kad kas gailisi blogųjų, tas kenkia geriesiems. Kitaip sakant, mirties bausmės šalininkai teigia, jei esame be galo humaniški nusikaltėliams, tai tuo pačiu esame žiaurūs ir nejautrūs jų aukoms.
Kankinti, negalima mirti
Mirties bausmė yra sunkiausia bausmė, tačiau anot Epikūro, kol tebesu gyvas, mano mirties dar nėra, o kai mirtis ateis, manęs jau nebebus. Tokiu požiūriu vadovaujantis, mirties bausmė tampa nebe tokia baisi bausmė. Jei mirties bausmė suvokiama kaip kerštas, tai reikėtų didžiausią bausmę skirti kankinimą. Tačiau kankinimą draudžia krikščioniškoji ir humanistinė moralė, kuri taip pat draudžia ir žudyti. O žudyti ji draudžia tuo pagrindu, kad atimti gyvybę gali tik tas, kuris ją davė. Nors katalikų bažnyčia tik neseniai mirties bausmę pasmerkė.
Anot Č. Bekarijos, mirties bausmė pažeidėjui yra beprasmė, o visuomenei – tai tik momentinis siaubas, neduodantis jokios pamokos. Mirties bausmė yra nelogiška ir kita prasme. Net jei ji legali, tai yra žiaurumo ir barbariškumo demonstravimas. Tai atsakymas žiaurumu į žiaurumą.
Kartais aiškinama, kad valstybei tiesiog per brangu laikyti kalinius iki gyvos galvos. O bausmės teisingumas ir tinkamumas neturėtų priklausyti nuo jos finansinės kainos valstybei. JAV tyrimai rodo, kad daug pigiau yra įkalinti nusikaltėlį iki gyvos galvos, o ne nuteisti jį mirties bausme.
Mirties bausmės tyrimai yra brangesni dėl keleto priežasčių. Visų pirma, jie reikalauja papildomų teisininkų. Taip pat reikia ilgą patirtį turinčių advokatų, kurie gintų abi puses per labai ilgą apeliacijos laikotarpį. Daugiau kainuoja ir nuteistojo apsaugos dalykai, tarp kurių ne tik apsaugos darbuotojų pasamdymas, bet ir DNR testai. Taip pat po nuosprendžio kainos auga dar. Mirties bausme nuteistąjį reikia laikyti ypatingomis sąlygomis, individualiose kamerose. Jiems taip pat reikia apsaugos darbuotojo, tikrinančio viską, pradedant maistu ir baigiant tualetiniu popieriumi.
Su metais mirties bausmei nuteisiamų asmenų skaičius mažėja. Tendencijos priežastis visi mato skirtingai: mirties bausmės šalininkai teigia, kad dėl tokios geros prevencinės priemonės krito nusikaltimų lygis; priešininkai tvirtina, kad teisėjai vis rečiau priima sprendimą nužudyti žmogų baimindamiesi jog vėliau paaiškės, kad jis nekaltas.
Teisinga bausmė nuožmiam žudikui yra griežtas, tačiau be specialių kankinimų kalėjimas iki gyvos galvos, be absoliučiai jokios paleidimo galimybės. Nors nekaltam pasėdėti kalėjime irgi menkas malonumas, tačiau bent jau esi gyvas. Č. Bekarija, klasikinės mokyklos atstovas teigia, kad dar „geriau užkirsti kelią nusikaltimams, nei už juos bausti“.
Reikia, kad žmonės bijotų įstatymo, o ne pareigūnų, kurie jį taiko. Pirmas valdžios tikslas turėtų būti – užtikrinti, kad įstatymo būtų laikomasi, o ne bausti už jų pažeidimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!