Visada su entuziazmu laukiau šio laikotarpio. Deja, šis entuziazmas išgaravo dar vasaros viduryje. Jau turbūt nuo pat mažens žinojau, kad užaugusi tapsiu policininke, o tiksliau – kriminaliste.

Man šis darbas atrodė be galo įdomus, nors supratau, jog jis tikrai nėra lengvas. Paskutinėse mokyklos klasėse noras stoti į policiją ypač išaugo, nes niekur kitur savęs įsivaizduoti negalėjau. Visų filmų, kur kriminalistų darbas perteikiamas romantiškai, niekada nežiūrėjau, tačiau kriminalinės laidos, kriminalai man buvo pats įdomiausias dalykas.

Dalyvaudavau profesijų mugėse, kuriose su policijos tyrėjais kalbėdavausi apie jų darbo ypatumus, pliusus ir minusus. Manęs neatbaidė niekas – nei nedidelė alga, nei tai, jog šis darbas psichologiškai labai sunkus. Man tai buvo be galo įdomu.

Jau įsivaizdavau, kaip galėsiu imti pirštų antspaudus nuo visokių paviršių, apklausinėti įtariamuosius ir liudytojus, rinkti informaciją, smulkiai viską aiškintis. Deja, mano svajonės dužo į šipulius, kai dėl skrandžio problemos ir regėjimo nepraėjau centrinės medicinos komisijos (CMEK) atrankos.

Net sunku prisiminti, kiek tada išliejau ašarų, buvo taip skaudu... Dabar aš studijuoju visai ką kitą – agronomiją. Žinojau, kad tai nėra tai, ko noriu aš, bet kito pasirinkimo neturėjau, svajonė įstoti į teisę ir policijos veiklą sudužo it stiklas. Ką daryti su savo gyvenimu toliau, net negaliu įsivaizduoti, manau, būtų naivu tikėtis, kad ateis laikas, kai kriminalistams sušvelnins medicininius reikalavimus.

Gaila, nes manau, jog tokiam darbui pašaukimas ir be galo didelis noras yra daug svarbesni nei visiškai sveikos akys ar tobulai dirbantis skrandis. Ką darysiu toliau, nežinau. Tik žinau, kad negalėsiu daryti to, ko trokštu iš visos savo širdies.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate jautęsi panašiai? Norite patarti? Pasidalinkite savo istorija!