Išvykdavau, parvykdavau ir taip tęsėsi kokį pusmetį, kol nepasirodė jis, tamsus, žemas, stambaus sudėjimo, akį traukiantis ir žodžio kišenėje neieškantis musulmonų kilmės vyras.
Mūsų flirtas vyko darbe ir kasdien didėjo. Per mano gimtadienį jis pakvietė mane į restoraną pavalgyti vakarienės, išgerti taurę šampano. Kadangi buvau viena, be šeimos, jis tai siūlė kaip draugas, nes mano šeimos istorija žinojo ir kodėl aš čia ir kodėl dirbu. Sutikau, nors labai bijojau. Nežinau kodėl, gal todėl, kad pirmą kartą per daugelį metų su svetimu žmogumi vykau 100 kilometrų į restoraną taip toli nuo namų, o gal stresas, kad vyras nežino, nes būtų pakvaišęs, bet tiek jau to, šis vakaras mano.
Vakaras praėjo sklandžiai, vakarienė, turkiška arbata, bendravimas, toliau pasiūlė pratęsti vakarą diskotekoje. Nuvykus ten, viskas liejosi laisvai, šokiai, alkoholis ir tadaaam... aš jo namuose ir galų gale lovoje. Aišku, viskas buvo taip kaip turėjo būti, kitą dieną darbe vėl flirtas, vėl pakvietimai, man galvą jau spaudžia prisiminus, ką padariau, ašaros akyse, kodėl aš taip padariau, juk šeima laukia manęs namie, o aš trankausi po barus. Bet jis manęs nepaleido, kiekvieną dieną skambino, kalbino, rašė milijoną žinučių ir aš vėl nesusilaikiau, susitikau ir galų gale pajutau, kad negaliu be jo, be jo kvapo, juoko ir gero humoro, gražios meilės, o jie tą sugeba parodyti puikiai. Ir taip pat žinau, kad manęs Lietuvoje laukia mylintis vyras. Pasimečiau, nusprendžiau grįžti į Lietuvą prieš Kalėdas ir nutraukti visus ryšius su juo ir likti su vyru toliau, gražiai bendrauti, gyventi lyg nieko nebūtų buvę, bet grįžus ėmiau suprasti, kad noriu jo, pasiilgstu. Jis man rašė, skambino, vadinasi, aš jam įdomi, vadinasi, jam nereikia vienos nakties romano, jam reikia daugiau.
Ir man buvo smalsu ką jis gali dėl manęs, tad nesigailėdama mečiau vyrą Lietuvoje ir po švenčių išvykau pas jį gyventi, stebėti situaciją, ar tikrai jis nori to gyvenimo kaip kalba. Vis dėlto kita tautybė, kitas požiūris, tikrai skiriasi nuo europiečių kultūros, o dar mano vaikai, kurie jam svetimi ir kurie greitai turėjo atvykti gyventi kartu.
Taip ėjo dienos, atrodo, viskas gerai. Aišku, širdį skauda, palikta ilga meilė Lietuvoje ir pasiryžimas gyventi su vyru, kuris per du mėnesius sujaukė mano gyvenimą. Tačiau tai mano sprendimas, pykau ant savęs, bet ir raminau, kad viskas gerai, jis mane labai myli, nereikės galvoti apie rytojų, viskuo pasirūpins jis.
Jo meile buvo stipri, negalėdavau kalbėti su kitais bendradarbiais, jei jis ne kartu, visa koncentracija į jį, buvo sunku, nes aš labai mėgstantis bendrauti žmogus, o dabar turėjau užgniaužti save ir laikytis. Buvau stebima kiekviena minutę, ar su manimi nekalba, ar nesijuokiu su svetimais vyrais darbe. Telefonas, internetinės svetainės tikrinamos, ką veikiu, ką darau, buvo barnių, mano klaidų, bet aš supratau jas ir ėmiau taisyti. Kuo tolyn, tuo sunkumų daugėjo, problemų kilo ir jam, ir man. Dokumentų vėlavimas, jo nenoras padėti man, o vaikai buvo pasiilgę, laukė, kada mama atvyks pasiimti jų, o aš ką, sėdžiu, verkiu, jo namie nėra. Vien savaitė, dvi savaitės, priežastis aiški, kodėl jo nėra. Man buvo sunku vienai, kiekvieną minutę verkiau ir galvojau, kad jei būčiau Lietuvoje, viso šito nebūtų, bet dabar viskas. Kelioms dienoms praėjus, sužinojau, kad laukiuosi, apsidžiaugiau. Kitą dieną šita žinia pasakiau jam, nes labai gerai žinojau, kad jis nori turėti su manimi vaikelį ir kaip bebūtų keista, nieko gero neišėjo...
Pasakė, kad šiuo metu daug problemų, o mes nevedę, tad tikriausiai reiks man važiuoti į Lietuvą, darytis abortą, mano veidas buvo pilnas ašarų. Galvoju, gerai, aš stipri moteris, aš susitvarkysiu. Kitą dieną, išlydėjus jį į darbą, susidėjau lagaminus ir išvykau į Lietuvą kraujuojančia širdimi.
Po savaitės, kai jau viskas buvo padaryta, vaikelio nebebuvo, mano širdis daužėsi ir pykau ant savęs. Sulaukiau jo žinučių su atsiprašymais ir norėjimu pradėti viską iš naujo, bet aš nebeatsakiau, nedaviau jam šanso, nebetikėjau, nors labai mylėjau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.