aA
„Galima, aš „biški“ pavogsiu“, sakoma vienoje socialinėje reklamoje autorių teisėms ginti. Bet mūsų istorija apie kiek stambesnį vagį, nei smulkus vagilėlis. Ir joje nebuvo nei žodelių „galima“, nei tuo labiau „biški“. Nebuvo, nes vagišius buvo valstybė, drastiškai ir be didelių skrupulų įkišusi ranką į šimtų žmonių kišenes.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Paprastai, kai tave apiplėšia koks gatvės vagišius, nesunku tai įrodyti, bet kai tave apiplėšia valstybė, turi arba su tuo susitaikyt, arba būt pasiruošęs ilgiems bylinėjimosi metams. Ir štai šį pavasarį, po ilgų šešerių metų, vienoje tokių bylų Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) pagaliau padėjo tašką, iš esmės pasakydamas, jog valstybė iš tikrųjų buvo vagišius, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) po dar netgi ilgoko svarstymo, tik praeitą mėnesį galutinai buvo priverstas tą pripažinti.

O viskas prasidėjo nuo to, kai dar 2011 m. Lietuvos bankas (LB) paskelbė „Snoro“ bankrotą ir dalis Lietuvos žmonių liko „įstrigę“ su neišplatinta šio banko akcijų emisija. Mat dar geras pusmetis iki bankroto, kai niekas nieko nė neįtarė (išskyrus Lietuvos banką), „Snoras“ ėmė platinti labai didelę – 380 mln. Lt vertės – savo naujų akcijų emisiją. Naujai išleidžiamų akcijų galėjo įsigyti kiekvienas Lietuvos pilietis, užėjęs į banko „Snoras“ skyrių. Ten reikėjo užpildyti paraišką norimam akcijų kiekiui įsigyti ir per tris dienas pervesti atitinkamą sumą į specialią sąskaitą, atidarytą kitame – „Finastos“ banke.

Pervedęs pinigus, žmogus „Snoro“ akcininku dar netapdavo ir jokios nuosavybės mainais į pinigus negaudavo. Tuo jis tik patvirtindavo savo ketinimus, jog tikrai yra finansiškai pajėgus įsigyti jo pasirašytą akcijų kiekį. Ši sąskaita buvo tarsi garantas, jog kai tik LB suteiks leidimą išleisti naujas akcijas, nebus jokių sunkumų tai padaryti. Bet iki tol – iki LB leidimo – pinigai šioje sąskaitoje turėjo gulėti nepajudinami. Iš esmės kol kas jie net nepriklausė „Snorui“, nes negalėjo jais disponuoti, o neigiamo LB atsakymo atveju, turėjo būti sugrąžinti žmonėms, kurie pasirašė paraiškas akcijų įsigijimui.

Kaip žinia, šios akcijos taip ir nebuvo išplatintos: po Lietuvos banko patikrinimo ir rastų didelių trūkumų 2011 m. lapkričio 16 d. „Snoras“ buvo nacionalizuotas, dar po savaitės uždrausta jo akcijų emisija bei po poros dienų atšaukta ir jo veiklos licencija, o gruodžio pradžioje iškelta bankroto byla.

Taigi, atšaukus naujos akcijų emisijos platinimą, įmokėti už jas pinigai turėjo būti grąžinti jų savininkams. Apie tai skelbė ir įstatymai, ir Banko „Snoras“ akcijų platinimo Prospektas, ir netgi Vertybinių popierių komisija (VPK) savo išaiškinime. Taigi ir teisiškai, ir logiškai tai buvo savaime suprantama. Bet Lietuvos bankas įtarė, kad į emisijai skirtą „Finastos“ banko sąskaitą įnešti pagrindinių „Snoro“ savininkų pinigai gali būti neaiškios kilmės ir šiai sąskaitai buvo uždėtas laikinas areštas. Tačiau į ją savo pinigus buvo įmokėję ir visi kiti žmonės, kurie buvo niekuo dėti ir dėl kelių abejones keliančių asmenų neturėjo nukentėti, bet LB Valdybos pirmininkui Vitui Vasiliauskui tai visai nerūpėjo.

Investuotojams tai buvo šokas. Kai, prasidėjus „Snoro“ banko patikrinimui, pasigirdo kalbų, kad „Snore“ galbūt ne viskas gerai, į šį patikrinimą ir į jį atliekantį LB buvo žiūrima, kaip į garantiją, jog jei ši valstybinė įstaiga ras pažeidimų ir neduos leidimo naujų akcijų platinimui, tai automatiškai apsaugos ir nuo investicijų į probleminį banką. Tuo tarpu viskas gavosi atvirkščiai – investuotojai, tikėjęsi valstybinės institucijos apsaugos, buvo šios gi institucijos išdurti ir galiausiai apvogti. Negana to, vėliau spaudoje ėmė rodytis dar „gražesni“ dalykai. Pasirodo, Vasiliausko valdomas centrinis bankas ne tik žinojo „Snoro“ problemas, bet ir jas slėpė nuo visuomenės. Štai tik palyginus neseniai paaiškėjo, jog 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos bankas priėmė nutarimą Nr. 03-2, kuris nebuvo viešai skelbtas ir kurio, beje, LB Teisinės informacijos bazėje neįmanoma rasti net ir dabar(!), teigiantį, jog bankas „Snoras“ nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjinių veiklos rizikai mažinti, kuo pažeidė LR Bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šiuo nutarimu LB „Snorui“ nustatė ir kitus papildomus veiklos riziką ribojančius reikalavimus. Dar daugiau – jame buvo teigiama, jog „Snoras“, manipuliuodamas įvairiomis finansinėmis priemonėmis, netinkamu būdu gerino savo veiklos finansinius rezultatus. Visa tai centriniam bankui buvo žinoma dar iki akcijų emisijos platinimo, ir visa tai buvo slepiama, nors tokia informacija neabejotinai yra laikoma esminiu įvykiu ir privalėjo būti paskelbta akcijų platinimo Prospekte. Tačiau Vertybinių popierių komisija (VPK), kuri apie tai irgi buvo informuota, nepareikalavo, kad tokia svarbi informacija būtų į jį įtraukta, o tik mįslingai prasitarė, jog nėra teisinio pagrindo Prospekto netvirtinti.

Taigi viešumoje „Snoras“ buvo puikiai atrodantis, sparčiai augantis, pelningas ir perspektyvus bankas, turintis, beje, ir didžiausią aptarnaujančių „snoriukų“ tinklą, ir 2010 metais prestižinio pasaulio bankininkystės ir finansų žurnalo „The Banker“ pripažintas netgi geriausiu banku Lietuvoje, o realybėje, mūsų Centriniam bankui slepiant tikrąją padėtį, žmonės, nieko neįtardami, pirko abejotinos reputacijos banko naujas akcijas, obligacijas ir kitus produktus. Šiaip Lietuvos bankas savo interneto puslapyje skelbia daugybę nelegaliai veikiančių įmonių, tuo tarpu neigiama informacija apie vieną didžiausių šalies bankų buvo slepiama. Galų gale centrinis bankas netgi galėjo laikinai įsikišti į „Snoro“ valdymą ir sustabdyti emisijos platinimą, kol bus išsiaiškinta ar ištaisyta esama padėtis, bet to nepadarė. Dėl tokio savo neveikimo tuo metu tiek LB, tiek VPK buvo labiau panašūs į telefoninius sukčius ar suokalbininkus, nei į atsakingas priežiūros institucijas, privalančias visuomenę informuoti ir saugoti nuo negatyvių reiškinių.

Taip Lietuvos bankas, nė piršto nepajudinęs, kad pirkusieji naujas akcijas būtų bent jau supažindinti su tikrąja banko padėtimi, turėjo nors jau moralinę pareigą pasirūpinti, kad atšaukus tų akcijų pardavimą, žmonėms būtų grąžinti jų sumokėti pinigai. Kad taip turėtų būti, vienoje televizijos laidoje kalbėjo net vienas to paties LB Valdybos narys V. Geralavičius! Bet V. Vasiliauskui, kaip paaiškėjo vėliau, etika ir moralė – „ne šio pasaulio dimensijos“. Taip visų apgautų, akcininkais taip ir netapusių, bet pinigus sumokėjusių piliečių reikalai tapo tik jų vienų galvos skausmu be jokios valstybinės apsaugos.

Ko nepadarė Seimas ir valdantieji

Dabar pats laikas pažiūrėti, kodėl pinigai už akcijas buvo sumokėti, o pačių akcijų negauta. Bankų įstatyme įstatymų leidėjas (Seimas) yra numatęs laiko tarpą, per kurį Centrinis bankas išduoda leidimą didinti įstatinį kapitalą. To reikia tam, kad būtų galima patikrinti įmokėtų už akcijas lėšų kilmę, t.y., kad nebūtų plaunami pinigai. Jei tokių nuostatų įstatyme nebūtų, lėšas už akcijas žmogus galėtų įmokėti prieš pat kapitalo didinimo įregistravimą ir „Snoro“ bankroto atveju akcijas būtų gavęs žymiai anksčiau ir dar spėjęs jas realizuot. Taigi tokia situacija, kai pinigai sumokėti, o nauda už juos negauta, yra sukurta įstatymo leidėjo ir jis už ją atsakingas, todėl Seimas tuo pačiu įstatyme turėjo užtikrinti ir pinigų grąžinimą, jei akcijų platinimas sustabdytas. Šioje situacijoje galima įžvelgti ir tam tikrą paralelę su dar nuo Romos ir senesnių laikų teisėje žinomu fiduciarinių (pasitikėjimo) pareigų institutu. Vienas iš fiduciarinių santykių tipas – santykiai tarp turto turėtojo ir to turto atstovo (saugotojo). Pavyzdžiui, kai turto savininkas, išvykdamas kur nors į kelionę, patikėdavo savo turtą geram draugui, pastarasis turėjo visą valdžią šiam turtui, tačiau turėjo jį tinkamai saugoti, o jo savininkui grįžus, jam jį vėl grąžindavo. Taigi nuo senų laikų jau buvo suprasta, kaip garbingai turi būti tvarkomi turtiniai santykiai, tik mūsų Seimas dėl savo diletantiškumo, o gal ir tingėjimo labiau pasukti savo makaulę tokių pripažintų normų neįvedė.

Bet jei net ir įstatymų leidėjas šiuo atveju neužtikrino turto apsaugos, tai nuosavybės neliečiamumą garantuoja Konstitucijos 23 straipsnis. Pagal jį net jei nuosavybė ir paimama, kaip buvo „Snoro“ nacionalizavimo atveju, tai turi būti teisingai atlyginama. O už akcijų emisiją įmokėti pinigai – tai ne akcijos, kurios vėliau buvo prilygintos nuliui, o niekur nedingęs ir neiššvaistytas turtas, esantis visai kitame – „Finastos“ banke. Taigi privalėjo būti grąžintas 100%! Jei ir kilo įtarimų, jog V. Antonovas ar R. Baranauskas akcijas apmokėjo nešvariais pinigais, tai nereiškia, kad dėl to nešvarūs tapo visų pinigai. Dėl įtartinų pinigų buvo galima aiškintis, o kitus grąžinti jų savininkams. Bet nei Lietuvos Bankas, nei Vyriausybė to nepadarė ir visi ginčai persikėlė į teismus.

Kaip gimsta „teisėti“, bet neteisingi sprendimai

O teismai reikalą sprendė aiškiai politizuotai valstybės naudai, nes vartant teismų bylas galima prisižiūrėti tokio teisinio jovalo, tokių jokia logika neparemtų išvadų, netgi prieštaraujančių viena kitai, ir tokių absurdiškų implikacijų, kad galima tik paklausti, ar teisėjai, priėmę tokias išvadas, yra kada nors mokęsi logikos, ar tik teisinės ekvilibristikos, nesuderinamos su sveiku protu. Tai ne šiaip iš piršto laužti žodžiai – po vieno iš ieškovams nesėkmingai pasibaigusio teisminio proceso teisininkų sluoksniuose atvirai buvo kalbama, jog jei jau tokioje aiškioje byloje galima priimti šitokį neteisingą nuosprendį, tai tuomet bet kokį įstatymą galima „išvartyti“, kaip tik nori.

Nepavykus atgauti sumokėtų už akcijas pinigų, bent dalis jų turėjo būti išmokėta pagal europinę investuotojų draudimo tvarką, apie ką dar pačią pirmą „Snoro“ žlugimo dieną labai tvirtai užtikrino ir finansų ministrė I. Šimonytė: „Norėčiau priminti, kad Lietuvoje galioja ES bendra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo tvarka, pagal kurią visi indėliai siekiantys 100 tūkst. eurų yra apdrausti ir įsipareigojimus dėl šių indėlių saugumo prisiima valstybė“. Bet tai buvo visiškas ministrės nusišnekėjimas, nes, visų pirma, investicijos nedraudžiamos tokia didele suma, o antra, ir šiaip nieks nieko nesiruošė Lietuvoje mokėt – net bent kokios menkesnės sumos: teismai ir valstybę atstovaujanti indėlių draudimo įmonė kiek įmanydami neigė tokią galimybę.

Teismuose besiaškinant, kas yra ieškovai – indėlininkai ar investuotojai – buvo nuklysta į tokias pievas, kad imta nagrinėti, kas yra banko sąskaitos pinigų likutis, kas yra įprastinė bankinė operacija ir kitokios smulkmenos. Teismas pasinėrė net į palyginamąją lingvistiką, apsiėmęs aiškinti, ką reiškia kai kurios ESTT direktyvų angliškos sąvokos, kas visiškai nepriklauso Lietuvos teismų kompetencijai. Buvo įvestos netgi naujos sąvokos, kaip antai „pradinė operacija“, „paskutinė operacija“, atsakovų nuomone, matyt turinčios ypatingą prasmę.

Visgi galų gale mūsų teismai kreipėsi į ESTT su aibe keistų ir sofistikuotų klausimų. Tačiau jie Europos teisingumo teismui, matyt, pasirodė tiek idiotiški, jog nebuvo atsakyta nei į vieną iš jų(!), o pats atsakymas buvo triuškinančiai trumpas ir aiškus – „Snoro“ investuotojams pasirinktinai gali būti taikoma ir kompensacija už indėlius, ir už investicijas. Ir dar (lyg kokiems nesusipratėliams) paaiškinta, kad investuotojas kompensacijos rūšį (o tuo pačiu ir jos dydį!) gali pasirinkti pats dėl to, kad mūsų Seimas nėra atlikęs „namų darbų“ – neperkėlęs europinių investuotojų apsaugos mechanizmų į nacionalinę teisę.

Kodėl visgi investuotojų neapgynė Lietuvos teisingumas? Teismų sprendimai šiose bylose atskleidė tai, kad mūsų teismai ir galbūt net ir įstatymų leidėjas gerai nesupranta nei bankroto instituto, nei finansinės rizikos kilmės instituto, o būtent, iš ko kyla rizika netekti turto ar jo dalies (bankroto atveju). Pagal apibrėžimą finansinė rizika kyla iš įmonės turimo turto. Nėra turto – nėra rizikos jį prarasti. Taigi, kai klientas į savo sąskaitą banke įneša pinigus, tie pinigai iškart atsiduria banke, kuris juos iškart gali nesėkmingai paskolinti ar nupirkti beverčių vertybinių popierių. Dėl to toks klientas turi suprasti, kad jis iškart patiria riziką jų netekti. Tuo tarpu mūsų atveju už akcijas įmokėti pinigai ne tik kad nepateko į „Snoro“ sąskaitą (nes buvo kaupiami visai kitame – „Finastos“ banke), bet net pagal visas apskaitos taisykles negalėjo apsiskaityti „Snoro“ kapitale, kol jis nebus padidintas (o jis ir nebuvo padidintas!), taigi ir negalėjo sukurti papildomos rizikos bankui „Snoras“. Net jei tie pinigai būtų buvę kaupiami pačiame „Snore“, įstatymas draudė juos naudoti iki įstatinio kapitalo padidinimo ir akcijų išdalinimo. Paprastai kalbant, „Snoras“ dėl naujos akcijų emisijos negalėjo patirti nė mažiausio papildomo nuostolio.

Kitaip tariant, ar ši akcijų emisija būtų buvus paskelbta, ar nebūtų, rasta „skylė“ „Snoro“ turte jo nacionalizavimo dieną nebūtų nei per centą didesnė. Vadinasi, už akcijas įmokėtos lėšos bankroto mąstui neturėjo nė mažiausios įtakos ir nebuvo papildomas rizikos šaltinis, todėl visiškai teisinga buvo tikėtis, kad jos šimtu procentų turės būti grąžintos jų savininkams. Matematikas pasakytų – tą ir reikėjo įrodyt, bet teismams tokia paprasta logika, matyt, per sudėtinga. Galima pasvarstyti ir tokį variantą, kas būtų, jei akcijų emisija būtų buvusi ne 380 mln. Lt, o dešimteriopai didesnė, t.y., lygi rastam turto trūkumui „Snore“. Tokiu atveju indėlių kompensacijoms nebūtų reikėję nė cento valstybės biudžeto lėšų,... o gal net ir paties bankroto nebūtų?! Tik kam tada priklausytų bankas? Valstybei, įkūrusiai valstybinį banką savo piliečių lėšomis, bet be jų valios? Ar bent jau Lietuvos įstatymų leidėjas suvokia, kokią teisinę bazę kuria, kurios pagrindu gali rastis tokios nesąmonės, o teismai priima tokius sprendimus. O gal teismai visgi neteisūs?

Ar ir toliau valdžia dirbs bet kaip?

Visa ši istorija atskleidė, kad mūsų teismai nėra nepriklausomi, o tuo pačiu labai politizuoti, angažuoti ir visiškai nesiskaitantys su gynybos pozicija. Kompetencija labai ribota, visiškai nesupranta daugelio visuomeninių, ekonominių, finansinių reiškinių. Su loginiu mąstymu dar blogiau, o be jo neįmanomas geras darbas, nes visų atsakymų įstatymuose niekada nerasi.

Mūsų Seimas bei Vyriausybė – ne ką geresni. Net ir vadinamos tradicinės partijos ne mažesni plepiai ir pažadukai, lyginant su populistais. Štai toks „korifėjus“, kaip tuometė finansų ministrė I. Šimonytė net nežinojo, kad Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nėra jokios investuotojų apsaugos. O taip garsiai ir kvailai buvo pareiškusi, kaip čia visus gina įstatymas ir valstybė. O kodėl tokius prastus ir nekokybiškus įstatymus priiminėja Seimas – visi mes kiekvieną dieną matom, kas Seimo nariams posėdžiuose svarbiau.

Dar prasčiau atrodo mūsų finansų priežiūros institucijos, ne tik nesugebėjusios laiku atrasti „Snore“ galimai daromų pažeidimų, bet dar ir slėpusios informaciją. Lietuvos bankas sugeba kontroliuoti situaciją, tik jei ir taip viskas gerai.

Pamenam, po „Snoro“ visai neužilgo bankrotas buvo paskelbtas dar vienam bankui – „Ūkio“ bankui. Ir vėl scenarijus panašus – vieną dieną bankas dar sėkmingai dirbantis, kitą – jau bankrotas. Paprastai problemos bankuose kaupiasi ne vienerius metus. Centrinis bankas tas problemas turi matyti ir, reikalui esant, taikyti finansinio stabilumo priemones, nelaukiant paskutinės dienos. Dviejų bankų griūtis per trumpą laiką turėjo būti laikoma, kaip didelė Lietuvos banko nesėkmė ir kažin, ar jo vadovas neturėjo atsistatydinti. Tuo tarpu Vitas Vasiliauskas ir toliau vaikšto LB koridoriais, lyg niekur nieko. Kitas „Snoro“ istorijos veikiantis asmuo – tuometinis VPK vadovas Vilius Šapoka, irgi elgęsis neryžtingai, dabar – netgi finansų ministras. Tokia valstybės pareigūnų kadrų politika suponuoja mintį, jog jų vadovaujamos įstaigos dirbo gerai. Bet kam reikalinga tokia šių įstaigų „priežiūra“, kuri visiškai nepatikima.

Visgi visoje šioje finansinėje epopėjoje labai svarbi moralinė reikalo pusė. Kyla klausimas, ko valstybė, bylinėdamasi su smulkiaisiais investuotojais siekė ir ką pasiekė... Manoma, kad šie investuotojai naujosios akcijų emisijos galėjo įsigyti už daugmaž 7 mln. eurų. Ar tai tikrai reikšminga valstybei suma, dėl ko buvo verta šešerius metus varginti dorus šalies piliečius? Ar šie 7 milijonai reikšmingai palengvino 4 milijardų valstybės biudžeto nuostolį, patirtą dėl „Snoro“ bankroto? Ar šie 7 milijonai tikrai vertingesni už vos ne kasdien švaistomus ne mažesnius milijonus iš biudžeto, dėl kurių valstybė visiškai nesuka sau galvos: tikrai vertingesni už iššvaistytus 20 mln. eurų Kelių direkcijoje, už 40 milijonų, iššvaistytų beveik neveikiančiai e-sveikatai?..

O kiek iššvaistyta tiems patiems teismams, kurie neva „gynė“ valstybės interesą? Tik kas yra tas valstybės interesas, jei ne tie patys žmonės, kuriuos jūs, valdžia, šešerius metus valkiojot po teismus. Tuo tarpu žmonėms šie 7 milijonai gal būt buvo ilgą gyvenimo tarpsnį taupyti pinigai. Ar tikrai valdžiai nebuvo gėda dėl jų taip plėšytis, kai svetimiems freakliams ir cooperiams tik per pirmas pora savaičių lengva ranka atidavėt vos ne tiek pat, kiek iš savo piliečių bandėt išplėšt nagais ir ragais. Ar suprantat, kad kovodami dėl tų kelių valstybei juokingų milijonų, jūs praradote žmonių pasitikėjimą ir pačius žmones. Ir ne tik tuos, kurie išvažiavo, bet ir tuos, kurie dar pasiliko. O paskui kuriat piliečių susigrąžinimo programas. Juokinga! Gal vietoj to tiesiog vertėjo geriau atlikt savo darbą? Gal būt Seimo nariams reikėjo mažiau lakstyt tarp kavos aparato ir balsavimo mygtukų, o daugiau paplušėt prie įstatymų ir jų kokybės, kad dėl neatliktų darbų nereikėtų raudonuot bent prieš Europos institucijas, nes prieš savo žmones jums jau negėda.

Na ir, kai važiuosit pas mus, tikrai jau nereikia iš kanceliarinių lėšų mums pirkti gėlių, knygelių ir kito šlamšto, nes tai ne jūsų dovanos ir ne jūsų išlaidos – tai tie patys mūsų sunkiai uždirbti 7 milijonai, kuriuos jūs ką tik bandėte iš mūsų pavogti, ir, nors pirmosios kompensacijos jau ir pasiekė kai kuriuos investuotojus, aš vis dar nesu visiškai tikras, ar vėl kada greitai nepalies kažkieno iš mūsų valdžios ranka ir nesušnibždės balsas: „gal galima, aš dar „biškelį“ pavogsiu?“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Draugės pokštas prieš vestuves apvertė gyvenimą (19)

Niekada negalvojau, kad draugų pokštas apvers mano gyvenimą aukštyn kojomis. Bet apie viską nuo...

Valstybė virsta pikta pamote: ar tikrai pinigai svarbiau už gamtos įvairovę? (34)

Kai mokiausi ekonomikos dėstytojas sakė – Valstybė kaip motina – ji mus ruošia, moko, ugdo,...

Užsakytas tortas valgytojams sugadino vestuvinę nuotaiką (137)

Laukėme sugrįžtančio sūnaus ir jo žmonos . Jie susituokė Anglijoje, ta proga jų prašymu...

Atviras vyro laiškas buvusiajai: deja, visos jūs vienodos (36)

Nebetrukdysiu aš jūsų šeimai daugiau. Kaip sakei, mane praradai 2016 m. liepos 25 d. Aš tave...

Grįžusi emigrantė medikės išpuoliui nebuvo pasiruošusi – pasijuto kvailelės vietoje (161)

Ar jums pažįstamas jausmas, kada gydytojas ima nei iš šio, nei iš to rėkti, o jūs pasijaučiate...

Top naujienos

Žydų bendruomenė ir intelektualai lieka neišgirsti – Vilniaus meras nesiryžta lupti Lietuvos gynėjų (13)

Po kelių dienų bus minimos Vilniaus geto sunaikinimo 75-osios metinės. Kaip Lietuva turi elgtis su...

Bedarbiui buvusiam Seimo nariui šyptelėjo netikėta sėkmė (98)

Raseinių rajono savivaldybės taryboje neseniai susiformavusi naujoji valdančioji dauguma...

Kiemą iškniso ir dingo: neįmanoma net išeiti iš laiptinės (27)

Socialiniame tinkle „Facebook“ tauragiškiai įvedė naują madą – apie problemas praneša...

Pabaisos nekaltais veidais: žinomas JAV gydytojas su mergina įtariamas slapta apsvaiginęs ir išniekinęs tūkstančius moterų (19)

Chirurgui iš Kalifornijos ir jo merginai įtariami dviem seksualiniais nusikaltimais . Tyrėjai...

STT paskelbė statistiką apie gimines savivaldybėse: reakcija stulbinanti (218)

Specialiųjų tyrimų tarnyba ( STT ) birželį paskelbė analizę, kuri rodo, kad beveik penktadalis...

Į Lietuvą atvykę italai smarkiai nustebo: manėme, kad čia visi vilki treningus ir mušasi (94)

Tą rytą prieš skrydį mano draugai italai , Pietro ir Simone, net nesudvejoję, apsiavė...

Po kritikos bangos – svarbus Theresos May pareiškimas dėl „Brexit“ (10)

Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May trečiadienį atsakė į Europos Sąjungos kritiką jos...

Ko neparodė TV kameros: po viešo Gražulio atsiprašymo sekė kitas susitikimas, po kurio palangiškė negali ramiai miegoti (225)

Nuo pat pirmosios skandalo dienos žinomas politikas Petras Gražulis ir palangiškė Birutė...

Keturi labai neįprasti būdai patirti orgazmą

Visi esame patyrę tą lengvumo jausmą, kaip pagaliau atsisėdi ant klozeto, atpalaiduoji šlapimo...