Jei prieš žmogų dar galima parodyti „ragiukus“, štai prieš motulę gamtą - nieko nebus. Esame tik maži nereikšmingi žemės kirminėliai, kurie dedasi pasaulio valdovais. Bet šis straipsnis nebus apie valdžios trokštančius žmones, nebus jis ir apie katastrofas. Jis bus apie žmogiškumą, užuojautą ir pagalbą vienas kitam.

Man baisu darosi atsivertus kokį informacinį tinklalapį, nes ten slypi žmonių žudymai dėl menkniekių. Gimęs vaikas naktį neduoda miegot – verkia. Močiučių žudymai dėl varganų 20 litų, ar tos pačios žmonių skerdynės, tik dėl valdžios. Ir kodėl tai vyksta? Aš manau tik todėl, kad pasaulis labai labai netobulas. Žmonės, kurie turi viską - jo keisti nenori, kurie neturi nieko - vieni nepajėgia.

Atrodo, mus spaudžia rimtos ar įsiteigtos problemos, nors iš tikrųjų jos yra juokingos, palyginus su tuo, kokių problemų iš tikrųjų esama ir kurios kažką kamuoja. Mes nebekreipiame dėmesio į dalykus, kurie tikrai svarbūs - aš žmogus, tu žmogus ir visi mes vienodi žmonės. O žmonės turi būti linkę keistis ir padėti vieni kitiems. Tik kažkodėl dabar tai pamirštama.

Nesakau, kad nėra gerų žmonių, jų tikrai yra ir jie verti didžiausios pagarbos. Tik bėda ta, kad jų nerodo per vakarines žinias, neeskaluojami jie ir per radijo eterį, jie tyliai kažkur dirba gerus darbus, bet jų per mažai, kad mes tai akivaizdžiai pastebėtume, o gaila...

Man seniai yra įstrigusi sesės frazė: „Aš labai noriu naujo madingo telefono, o kažkas neturi net mandarinų ir svajoja apie juos“. Ir tai gryna gryniausia teisybė. Vienas galvoja pirkti naują automobilį, kai tuo tarpu kitas nežino, ar rytoj turės kažko valgyti. Gyvename vartojimo amžiuje, visi laikome „nagus“ atsuktus tik į save ir niekada nepagalvojame apie šalia esančius žmones, kuriems galbūt reikia tos duonos riekės, kurią tu išmeti manydamas, kad ji jau pasenusi. Lipame vieni kitiems per galvas, nes to per klaidą mūsų mokė jau mokykloje - paskutinis visada pralaimi, o pralaimėti juk nenori niekas. Visi juk nori pirkti naują automobilį, vietoje to, kad galvotų, kaip prasimaitinti, bet jei jau mes to išmokome, tai gal reikia padėti tiems, kurie to nemoka ar paprasčiausiai negali.

Dabar siunčiame pagalbą į Japoniją ir tai labai sveikintinas žingsnis, bet galvoje kažkodėl kirba mintis, kad čia daugiau noras pasirodyti, kokie mes esame geri nei nuoširdi pagalba ir noras padėti patekus į rimtą bėdą. Darosi koktu nuo visų tų pasaulio „galingųjų“ kalbų: „Mes meldžiamės už tave, Japonija“. 95 proc. jų savaitgalį išeis su draugais žaisti golfo ar dar kokio patinkančio žaidimo ir girsis naujais prabangiais pirkiniais ir ta Japonija jiems rūpės mažiausiai. Dauguma jų tik nori pasirodyti gerais žmonėmis ir kitų akyse užsidėti pliusą, kuris jiems garantuos „gero“ žmogaus statusą.

Kodėl būtinai turi įvykti katastrofos, kad žmonės bent vaidintų gerus? Ir iš geros širdies ar vardan „pliuso“ siųstų pagalbą, ar nors išreikštų nuoširdų palaikymą žodžiu. Juk galvojame esą pasaulio valdovai, tad kodėl jis toks „teisingas“ vienetams ir toks neteisingas daugumai? Kodėl aš negirdžiu per TV ar radiją: „Organizuojamės ir padedam Afrikos ar Indijos žmonėms“? Kuo jie kitokie, kodėl jų niekas nemato ir negirdi? Negi būtina kažkokiam nepilno proto diktatoriui gatvėje šaudyti žmones dešimtimis, kad pasaulis pagaliau „sustotų“, atsisuktų į juos ir bandytų jiems padėti?

Skirtumas tas, kad mes visi viskuo pertekę, turime po pora automobilių, net ketvirtokui savo sūnui ar dukrai įteikiame, kad ir nelabai prabangų, bet pirmąjį mobilųjį telefoną. O tie žmonės gimsta, auga ir miršta skurde, nematydami daugiau nieko apart savo kaimelio lūšnelės ar „namo“ iš kartoninių dėžių. Kodėl jiems niekada nesiunčiame kokių miegmaišių ar dar ko jiems reikia? Kodėl mes visame pasaulyje ieškome investuotojų į kažkokią suknistą atominę elektrinę, kurios mums nė nereikia, kodėl negalime tarkim ieškoti investuotojų, kurie mums padėtų atokesniame Afrikos ar Indijos miestelyje pastatyti mokyklą? Galbūt ten išaugs vaikas, kuris bus žymus mokslininkas, sportininkas ar antrasis Van Gogas?

Kartą per metus Lietuvos televizijos laidos pasidaro gerus reitingus, norėdamos tik pasipelnyti iš kitų nelaimių. Kalbu apie akcijas, per kurias siunčiame SMS ir aukojame vaikams. Taip, sutinku su tuo, kad akcijos idėja labai gera, bet kodėl, pvz.: televizija ištisus metus negali transliuoti kokios nors reklamos, skatinančios mus jiems padėti, kodėl visos ale tos geros organizacijos, kurios prisideda prie gerumo akcijos ir nuo parduoto duonos kepalėlio ar poros bandelių vaikams skiria 3 centus, negali to daryti ištisus metus? Dabar tai vyksta tik kartą per metus...

Juk kartu galime sutvarkyti tą pasaulį, kad visiems jame gera gyvent būtų. O reikia tik vieningumo, pagarbos ir užuojautos kitam žmogui. Dabar tik kovojame tarpusavyje dėl visiškai nereikšmingų dalykų, kaip patriotai prieš „išdavikus“, pagaliau homoseksualai prieš heteroseksualus ir t.t. Nepriklausau jokiai organizacijai, gailiuosi ir pažadu pasitaisyti. Bet niekada nepraeinu pro benamį su ištiesta ranka nedavęs jam, na, nors 1 lito, galbūt jis nusipirks alkoholio vietoj duonos, bet juk kiekvienas turim savo ligas, tad ne man žmogų smerkti.

O nuo kalno viršūnės paleista sniego gniūžtė jo papėdėje virsta dideliu sniego kamuoliu. Tad gal jau laikas pradėti mažais, bet reikšmingais žingsniais judėti link geresnio tikslo? Jei ne man ar tau, skaitančiam šį straipsnį, tai galbūt tam, kuriam tikrai reik mūsų pagalbos, ateis geresnės dienos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojų nuomonė!