Gyvenau sau savo jauną ir nerūpestingą gyvenimą, studijavau, dirbau, keliavau. Svajojau apie ateitį, mąsčiau apie praeitį. Ir visuomet karštai visiems įrodinėjau, kokia puiki šalis mūsų Lietuva, kaip ketinu čia gyventi visą savo gyvenimą ir kaip svarbu puoselėti mūsų tautiškumą, šeimos vertybes ir artimo meilę.
Būčiau ir toliau sau taip gyvenusi, vargo nematydama. Ko daugiau norėti, jei šalia – mylimi žmonės, stogas virš galvos yra, sveikatos yra.
Ir štai tada paskaitau delfi.lt, jog Konstitucinis Teismas pradėjo nagrinėti Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatus. Ir užvirė kraujas mano gyslose.
Gerbiamieji, aš esu „mergos vaikas“. Turiu nuostabią Mamą, kuri paskyrė man savo gyvenimą, išleido mane į mokslus, rengė, mylėjo ir guodė. Buvo ir yra geriausia Mama pasaulyje. Tik va bėda, nenuskilo jai su mano tėvu. Nereikėjo jam nei jos, nei manęs. Todėl augau jausdama nuolatinius konservatyvių giminaičių priekaištus Mamai ir sau, atsakinėdama į nepatogius klausimus, tai kurgi tas tėtis. Svajodama, kad vieną dieną galbūt jį surasiu, pažvelgsiu į akis. O tada gal apsisuksiu ir nueisiu, nė žodžio netarus. O gal apkabinsiu už visus tuos kartus, kai jis manęs neapkabino.
Paskui užaugau, tai pasimiršo. Ir štai dabar, kai visos vaikiškos nuoskaudos jau buvo giliai širdyje suslėptos, daugiau nei pusmetis vis sušmėžuoja ta puikioji Valstybinės šeimos politikos koncepcija. Toks jausmas, kad mano mylimoji, nuolat ginama ir vertinama Tėvynė, mane, nepaklusnią savo dukrą, ėmė ir nusprendė dar kartą nubausti. Sako, mieloji, neturi tu ne tik tėvo. Tu ir šeimos neturi. Nei darnios, nei nedarnios, nei nepilnos. Tau statuso koncepcijoje neliko.
Esame konservatyvi, siaurų pažiūrų tauta. Tokius ir įstatymus kuriame. Nepagalvokit, aš nesu prieš vertybes ar santuoką. Bet aš už žmogų, už kiekvieno žmogaus teisę jaustis reikalingu ir vertinamu.
Gerbiama R. Baškiene, teigiate, kad neniekinate ir nesakote, kad kažkas yra blogai, kad tiesiog iškeliate į viršenybę šeimą, grindžiamą santuoka, kaip siekiamybe. Tai kodėl jaučiuosi paniekinta? Nejau koncepcijoje nebeliko vietos eilutei apie išimtis? Koks mano statusas jūsų koncepcijoje? Ir prašau, nebekalbėkite apie paramą pinigais. Valstybė nė lito nedavė mano Mamai. Nes Mama neprašė, jai nereikėjo.
Ji sunkiai dirbo, kad užaugintų mane, savo dukrą. Kad išlaikytų mūsų mažą ŠEIMĄ. O štai dabar Jūs man sakote, kad mes ne šeima? Ne parašas ant popieriaus lapo padaro mus šeima, o jausmas ir įsipareigojimas.
Kas iš tų santuokų, jei vien savo aplinkoje žinau net kelias poras, kurios nei metų santuokoje neišbuvo. Išsiskyrė. Ar tai tokio santuokos linkime visiems? Ugdykime vaikams vertybes, atsakomybę, pareigingumą, empatiją, o ne diskriminuokime vaikus, kuriems nuskilo gimti vienišai ar tiesiog nesusituokusiai mamai.
Man liūdna ir gėda. Liūdna, nes jaučiuosi išduota. Gėda, nes išdavė tie, kurie turėtų ginti tokius kaip aš. O gal tiesiog skaudu, nes ši Koncepcija iškėlė senus sopulius. Kurkit savo įsakymus, nutarimus, įstatymus. Tik prašau, nebūkit kategoriški, nebūkit kietakakčiai. Pasižiūrėkit, kaip Pasaulis gyvena. Pagalvokit apie kiekvieną.
O aš gyvensiu, kaip gyvenusi. Šiek tiek išliejusi Jums savo nuoskaudą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!