Jums rašo vis dar vienišas, šiemet atšventęs savo trisdešimtmetį vaikinas, o gal vyras (vadinkite kaip norite, bet vaikinas vis tik skamba priimtiniau). Iš karto galiu perspėti – straipsnis bus ilgas, taigi jeigu jus atbaido didelis raidžių kiekis ar šiaip neturite laiko – neskaitykite šio straipsnio, jis vis tiek jums nepatiks ir sukels didelį susierzinimą, kad autorius per daug kalba ir analizuoja.
© Shutterstock nuotr.

Na, o jeigu perskaitėte iki šios vietos ir esate nusiteikę skaityti toliau – jūsų pasirinkimas, aš tikrai neverčiu ir neįkalbinėju. Taigi, kaip jau minėjau, man trisdešimt metų. Nelauktas jubiliejus atėjo netikėtai, nors matėsi iš toli... Taip, tikra tiesa – savo trisdešimtmečio nelaukiau. Gal tai ir kvaila, bet trisdešimt metų man visada asocijavosi su jaunystės pabaiga ir vidutinio amžiaus pradžia. Pats suprantu, kad gal realaus pagrindo liūdėti nėra – nejaučiu didelio skirtumo nuo tada, kai man buvo dvidešimt metų. Skirtumas tik toks, kad dabar susikaupė kiek daugiau gyvenimiškos patirties, supratimo, kaip elgtis tam tikrose sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Bet iš esmės, trisdešimtmetis dar nėra toks amžius, kada pradėčiau jausti kažkokius biologinius senėjimo požymius ar jėgų trūkimą. Tam dar tikrai per anksti.

Problema yra ta, kad praktiškai visi (su nedidelėmis išimtimis) mano bendraamžiai yra arba vedę ir turi vaikų, arba vedę ir turės vaikų, arba jau su kažkuo rimtai draugauja ir kažką planuoja. Man tai absoliučiai „nesišviečia“, nors tu ką. Atrodo, ir laiko buvo užtektinai, tačiau laikas praėjo greičiau, nei galima buvo tikėtis. Dažnai pats išsigąstu tos minties – tai ką, nejaugi mes, sociologų vadinamieji „millenials“ arba „ygrek karta“, kurie „tūsinomės“ diskotekose pagal „Ruki Vverch“ ir „Scooter“ dainas, didžiavomės naujais moderniais mobiliais telefonais, kurie (tik pamanykit!) netgi fotografuoja, ir juokėmės ar patys kūrėme „Trollface“ komiksus, jau ketvirtoje dešimtyje? Neįtikėtina, bet taip yra.

Dar prieš penkerius metus atrodė, kad laikas sustojęs, ir man visada bus „dvidešimt su pliusu“, bet dabar... Kažkaip baisoka darosi suvokus laiko lėkimo greitį. Nejaugi ir aštuoniasdešimtmetis (žinoma, duok Dieve dar jo sulaukti) taip pat atlėks netikėtai, nors ir matysis iš toli? Na, bet kitiems bendraamžiams laikas nesutrukdė susirasti antrų pusių. Kaip jau minėjau – absoliuti dauguma jau turi šeimas.

Bandžiau versti kaltę materializmui, atseit, nepatinku dėl to, kad dirbu neprestižinį darbą (kuris man labai patinka) ir nežadu kokiai „visko gatavo“ arba, dar liaudiškai tariant, „chaliavos“ užsigeidusiai panelei pirkinėti brangių skudurų ir automobilių. Nors dabar vis dažniau suprantu, kad šiek tiek klydau dėl materializmo – nors jo šiais laikais visuomenėje ir labai daug, bet vis dėlto, ne jis čia kaltas.

Yra daugybė absoliučiai ne pinigingų žmonių, kurie susiranda antras puses, sukuria šeimas ir augina vaikus. Jeigu būtų kaltas materializmas, tai visi neturtingi žmonės liktų nevedę, bet taip toli gražu nėra. Vadinasi, ne tai yra esminė priežastis. Bloga ar atbaidančia išvaizda taip pat negalėčiau skųstis. Nežinau, ar galiu pavadinti save gražiu (man labai sudėtinga yra įvertinti vyriškos lyties atstovų grožį, kadangi aš pats esu šios lyties – todėl palieku apie grožį spręsti moterims ir merginoms). Galėčiau pasakyti – mano išvaizda yra normali, kaip ir daugybės kitų eilinių, paprastų žmonių, kurie žino elementarius išvaizdos reikalavimus.

Prausiuosi, nesu apiplyšęs, netinginiauju – esu fiziškai aktyvus, daug sportuoju (važinėju dviračiu, bėgioju, kilnoju svorius, plaukioju, kuo daugiau vaikštau pėsčiomis), todėl esu lieknas, vikrus ir pakankamai fiziškai pajėgus. Taigi, dar vienas merginas galintis atbaidyti dalykas atkrenta. Gal kas pasakytų, kad nemoku bendrauti? Nelabai gražiai atrodo savo teigiamų savybių įvardijimas, nes tai kažkiek primena gyrimąsi, bet galiu pasakyti, kad kvailu ar neturinčiu ką pasakyti žmogumi manęs dar niekas nevadino. Daug kuo domiuosi (gal netgi per daug, bet apie tai vėliau), dar mokykloje mane laikė protingu ir gabiu vaiku. Bet neskubėkite galvoti, kad jeigu jūsų vaikas gabus, jam gyvenime seksis – toli gražu nebūtinai...

Ilgai nesupratau, kodėl visos mano pastangos susirasti antrą pusę ir sukurti šeimą (juk tai, atrodo, yra elementarus dalykas, kurį gyvenime padaro absoliuti dauguma žmonių) yra tarsi galvos daužymas į mūro sieną. Daugybė valandų, praleistų sėdint pažinčių svetainėse, daugybė realių susitikimų, bendravimo, ir daugybę kartų išgirsta frazė „tu labai įdomus žmogus, fainas kaip draugas, bet kaip vyras – ne“.

Ko trūksta? Tiesą sakant, paskutiniu metu vis labiau imu tai suprasti. Yra kažkoks įgimtas dalykas, kuris pritraukia priešingą lytį, nesvarbu, ar tu būtum įmonės prezidentas, ar tos pačios firmos apsaugos darbuotojas ar valytoja. Ir jis, deja, yra duotas ne visiems. Jau mokyklos laikais pastebėjau, kad per Valentino dieną negaunu nė vieno laiško, nors bendraklasiai jų gaudavo daugybę. Gal jie patys sau rašydavo tuos laiškus, ir mesdavo į mokyklos koridoriuje stovinčią širdelėmis išpaišytą dėžutę, kad atėjus šiai labai jau svarbiai dienai galėtų pavaidinti „jūs žiūrėkit, koks aš populiarus/populiari“? Gal ir patys rašė, nežinau. Bet tuo pačiu matydavau, kad prie manęs tą dieną neprieina nė viena mergina, nenupiešia flomasteriu širdelės ant skruosto ar rankos, ir nepasako „su Valentinke, būk ir toliau toks prikolnas“. O daugumai kitų pasakydavo.

Ar dar reikia pridurti, kad apskritai mokykloje nebuvau kompanijos siela ir mėgstamiausias „visų draugas“? Dažniau tekdavo būti vienam. Man visada labai krito į akį tai, kad mano bendraamžiai, kurie su merginomis blevyzgodavo apie viską, kas tik užplaukia ant liežuvio, kikendavo ir priversdavo jas juoktis... Jie labai greit susirasdavo draugę, o dabar dauguma jų jau senai yra vedę.

Prisipažinsiu – niekada nemėgau šnekėti apie nieką, tiesiog juoktis iš visko, kas tik pakliuvo. Pašnekėti mėgstu ir sugebu, nesu tylenis, bet man bendravimas yra kai kas kita – keitimasis įdomia ir naudinga informacija, kokiomis nors temomis, kurios yra aštrios, „užkabinančios“ ir priverčiančios apie daug ką pagalvoti. Aišku, mėgstu ir humorą, blevyzgas, tik jos kitokios – labiau „juodos“, iš serijos „supuvęs kūdikio lavonas šaldytuve“ ir panašiai (net dabar rašydamas trumpai nusijuokiau).

Buvo toks laikas, kai labai stengiausi save „perlaužti“. Daug kas sakė, kad per daug rimtai į viską žiūriu, rekomendavo labiau atsipalaiduoti... Bandžiau, stengiausi. Tačiau tai, kas didžiajai daliai aplink esančių bendraamžių gaunasi natūraliai ir be jokių pastangų, pas mane būdavo išspausta, tarsi per prisivertimą. Gaudavosi ne „atsipūtęs“ linksmuolis, o paprasčiausia linksmo žmogaus parodija. Greit supratau, kad tai kvaila, tas dirbtinumas mane pradėjo varginti. Greit nustojau vaidinti – akivaizdu, kad nepriversi savęs tapti tuo, kuo nesi, ko nėra tavo prigimtyje. Taigi, kas yra tas paslaptingas dalykas, kurio aš visada intuityviau jaučiau, kad neturiu, bet niekaip nesugebėjau konkrečiai suvokti ir įvardinti? Ko gero, tai natūralumas, laisvumas, spontaniškumas ir gyvenimas emocijomis, ne per daug galvojant.

Prisimenu kažkada per televizorių rodytą animacinį filmą „Pinkis ir Makaulė“. Ko gero, visi mano kartos žmonės jį atsimena ir žino, apie ką aš kalbu. Pagrindiniai veikėjai buvo labai išraiškingų charakterių, galima sakyti, vienas kito priešingybės. Man visada labiau patiko intelektualusis Makaulė, o Pinkis man atrodė tiesiog kvailelis, ir nieko daugiau. Nustebau, kad vis dėlto, daugumai žmonių kur kas artimesnis atrodo Pinkis, ir jį įvardina ne kaip kvailį, o kaip „mielą, besidžiaugiantį gyvenimu“. O Makaulė, pasirodo, daug kam atrodo „niūrus ir nuobodus, nė kiek nemielas“. Aišku, tai tik vaikiškas filmukas, bet šis charakterių sugretinimas ir skirtingas jų suvokimas atskleidžia labai daug. Tai gal ir aš kaip tas Makaulė? Juokas juokais, bet pastebėjau, kad žmonės, kurie gyvenime elgiasi kaip patys tikriausi „Pinkiai“, su antros pusės susiradimu problemų dažniausiai neturi...

Taigi, tokie dalykai kaip flirtas, lengvi spontaniški poelgiai ir bendravimas „kaip ir apie nieką, bet labai fainai“ man niekad nebuvo labai įdomūs. Kuo toliau, tuo labiau suprantu: nori lengvai susirasti antrą pusę – būk emocionalus ir neslėpk savo emocijų, gyvenk įspūdžiais, mažiau galvok ir daugiau jausk – tada antrą pusę turėsi labai greit. Žodžiu, būk tokiu „blogu berniuku“, ir būsi įdomus.

Skaitytojams gali iškilti klausimas – jeigu taip gerai žinai, ko reikia, tai kodėl vienas? Todėl, kad (pirmas dalykas) visa tai aš galutinai suvokiau nelabai senai. Tam padėjo labai ilgai trukęs savęs ir aplinkinių žmonių elgesio analizavimas, taip pat ir kitų žmonių garsiai ir tiesiai išsakytos nuomonės. Antras dalykas – kaip jau minėjau, „perlaužti“ save nėra labai lengva.

Jeigu iš prigimties esi „ne Pinkis“, tai tapti „Pinkiu“ gali būti labai, labai sunku. Nesakau, kad tai neįmanoma – gal aš tiesiog nemoku. Tačiau vieną kartą jau teko bandyti – nieko iš to neišėjo. Galima sulieknėti, galima prisiversti sportuoti, padaryti sunkų ir nemėgstamą darbą, bet pakeisti savo charakterį ir pačią prigimtį – tai kur kas sunkiau. Ir ar reikia? Ar tas „naujasis žmogus“ netaptų kažkokia nenatūralia, dirbtine iškamša?

Seniau daug stengiausi, ieškojau, vos ne plėšydamasis „maikę“, bet vėliau tas bevaisis ir tuščias paieškų procesas pasidarė atgrasus. Tiesiog bloga pradėjo darytis nuo tų pačių frazių „labas, ką veikinėji, kas gero, varom kur, kada galėsi, susitinkam, kur geriau nuvaryt, ką veiki laisvalaikiu, kur dirbi“ ir t.t. Tas pats per tą patį, šimtus kartų, o rezultato – jokio. Tai kaip nepasidarys bloga? Galiu ilgas valandas praleisti, skaitydamas apie konfliktą Sirijoje, skaityti lietuviškus, rusiškus ir Vakarų šalių šaltinius, ir juos lygindamas susidaryti savo nuomonę. Kai vyko karas Donbase, su didžiuliu, vos ne aistringu susidomėjimu skubėdavau namo žiūrėti, kas šiandien įvyko naujo, kuri pusė laimi, kuriuos miestu užėmė ir panašiai. Kelis kartus pagalvojau – o kodėl aš su tokiu entuziazmu nelekiu žiūrėti, ką socialiniuose tinkluose atrašė merginos...? Daug kas pasakytų – kaip tu taip nesidomi, nejauti entuziazmo? Gal merginos tavęs netraukia, o gal tavęs visai niekas netraukia? Ne, toli gražu taip nėra.

Mane traukia moteriška lytis, ir biologiniai su ta trauka susiję pojūčiai ir reiškiniai man yra puikiai pažįstami. Trauka yra, bet kai ilgai nesiseka jos realizuoti, tai anksčiau ar vėliau ima atrodyti – nėra ir nereikia. Vienas vienintelis dalykas – būtinai, labai noriu šeimos ir vaikų. Susilaukti vaikų man yra labai svarbus, praktiškai esminis dalykas gyvenime, be kurio gyvenimas atrodo tuščias, ir to man neatstoja nei daugybė laisvo, sau skiriamo laiko, nei savirealizacijos galimybės.

Daug kam nepatinka tai, kad pirmiausiai kalbu apie vaikus, o ne apie meilę, jausmus, sielų artumą, kosminę dermę, ir tik po to iš didelės meilės antrai pusei gimstančius vaikučius... Daug apie tai galvojau, bet vis dėlto, nieko negaliu padaryti – antra pusė man negali būti pirmoje vietoje, svarbiausia man yra būtent vaikai. Ir manau, kad tai yra natūralu – ko gero, artimiausias ryšys yra tarp tų žmonių, kurie susieti kraujo linija (tėvai, vaikai), o tik po to su antra puse. Daug kas pasakytų (tiksliau, jau yra sakę), kad aš esu monstras, bejausmis, nesugebantis jausti visų tų labai saldžių ir natūralių meilės jausmų, ir t.t. Bet atsakykite sau į tokį klausimą – jeigu skęstų jūsų vaikas ir antra pusė (neduok Dieve, aišku), ką pirmiausiai gelbėtumėte? Esu 100 proc. įsitikinęs, kad dauguma pirmiausiai gelbėtų savo vaiką. Va jums ir „romantika, meilė, sielų sąskambiai, o vaikai tik po to“. Viskas iš tiesų yra atvirkščiai – ir tame nėra nieko keisto, bent man.

Taigi, tokia yra mano vienatvės istorija. Tikiuosi, kad ištvėrėte mano ilgą rašinį. Šiam kartui tiek, sėkmės visiems. Manau, kad dar susitiksime. O jeigu yra panašiai mąstančių merginų iš Vilniaus ar aplinkinių rajonų (Švenčionys, Šalčininkai, Trakai...) – parašykite bent komentaruose, būtų įdomu pabendrauti (nelabai turiu daug vilčių, bet vis dėlto).

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ne viena Lietuvos moteris ne kartą yra girdėjusi „gąsdinimų“ apie tai, kad šalyje vyrų sparčiai, ypač nuo 30 metų, mažėja, tad jai reikia suskubti ištekėti ar rasti antrąją pusę. Vis dėlto, DELFI komentarų skiltyje pasisakę vyrai gali pasėti abejonę – ar tikrai, norėdamos sukurti santykius, per galvą turi verstis būtent moterys? Ne vienas vyriškis, perskaitęs tekstą „35-erių metų vyras negali atsiginti ieškančių jam žmonos“, išliejo nuoskaudą, kad ieško tos vienintelės, bet neranda, nes visos moterys – užimtos.

Vyrai, klausiame jūsų, kokia yra tikroji situacija? Ar jums lengva rasti antrą pusę, ar juntate didesnį moterų dėmesį, metams bėgant? Merginos, ar jaučiate vaikinų, su kuriais norėtumėte kurti santykius, trūkumą Lietuvoje? Vienišiai, prisipažinkite, kokia yra tikroji situacija!

Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knyga „Frosto Kalėdos“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienišas“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki sausio 3 d.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Darbdavio pasiūlytas atlygis nustebino studentą: turėjau pasitikslinti, ar gerai išgirdau (16)

Esu pirmakursis studentas, šiuo metu ieškau nekvalifikuoto darbo. Pastebėjau tendenciją –...

Iškėlė klausimą: ar būtina praleisti saugos tarnybų automobilius? (15)

Saugos tarnyba – viena iš organizacijų, turinti tikslą ginti, saugoti, padėti. Kaip ir policija,...

Naujoje vietoje aplankė liūdesys – jį įveikti padėjo Skuodo „Nojaus“ klubo moterys

Nutiko taip, kad teko apsigyventi naujoje vietoje, kur niekad nebuvau ir nenorėjau čia būti. Buvo...

Vadina iškrypėliais – seksas viešoje vietoje sugadino akciją „Darom“ (657)

Iš pradžių galvojau kreiptis į policiją, bet įkarščiui atslūgus rašau čia. Jei žinočiau...

Nuomotoja skaudžiai pasimokė: daugiau jokių studentų, senolių ar šeimų nepriimsiu (313)

Nuomoju butą miegamajame rajone, Vilniuje. Jis jau apie metus laiko stovi tuščias. Kur problema?...

Top naujienos

Gydytojai atskleidė tiesą: kada moteris po gimdymo iš tikrųjų gali vykti namo? (68)

Kembridžo kunigaikštienė Kate Middleton nustebino visą pasaulį iš ligoninės išvykusi...

Ieško darbininkų už tūkstantį eurų su apgyvendinimu: sekasi labai sunkiai (162)

Skuodo rajone darbą siūlantys ūkininkai pasiruošė mokėti nemenką atlygį, tačiau net ir 1...

Seimo narys Matulas pats koduodavo alkoholikus: tie metodai galbūt ne žmonėms buvo skirti (42)

Seimo narys Antanas Matulas (61) atskleidė apie save mažai kam žinomus biografijos faktus.

Orai: po lietaus plūstelės 25 laipsnių šilumos banga (12)

Artimiausiu metu didelių staigmenų nebus: vyraus gaivesni orai , dangumi plauks tai didesni, tai...

Skripalio istorijoje rusai bedė pirštu į Baltijos šalis (319)

Prieš kelias dienas Didžiosios Britanijos žiniasklaida įvardijo galimus Sergejaus ir Julijos...

Darbdavio pasiūlytas atlygis nustebino studentą: turėjau pasitikslinti, ar gerai išgirdau (16)

Esu pirmakursis studentas, šiuo metu ieškau nekvalifikuoto darbo. Pastebėjau tendenciją –...

Simonai Albavičiūtei-Banditai dėl drąsių stiliaus sprendimų yra tekę atremti kritikos laviną (25)

„Nuo vaikystės rengdavausi taip, kaip man atrodė gražu. Kažkam gal nepatiko, tėvai ne kartą...

Kėdainiams teks palaukti, pirmiausia suklestės Kaunas (4)

Kėdainių laisvojoje ekonominėje zonoje pastaruoju metu jaučiamas tam tikras investicijų...

Stebėtinas žemvaldžių įžūlumas: braunasi net ir į kapines (125)

Kėdainių rajone Okainių žemės ūkio bendrovei pradėjus grandiozines statybas, vietos gyventojai...

Iššūkį Egidijui Dragūnui metusi bokso čempionė šaukiasi pagalbos: į kvailesnę situaciją nesu patekusi (473)

Po skandalingo atlikėjo Egidijaus Dragūno (SEL) pasisakymo apie mados tinklaraštininkę Simoną...