Nepajėgė ir mano protas atsispirti paspausti „pelytės“ mygtuką ant skambios antraštės, kad tūkstančiai merginų neturi vilties rasti antąją pusę. Visiškai nesvarbu, kad pats interviu dvelkia subjektyvumu ir į viską žiūrima tik iš vyriškos perspektyvos. Kita vertus, aš Tomo paklausčiau: „Ar čia moterys nebeturi šanso susirasti vyrą, ar jie tapo tiesiog nereikalingi?“.

Man 29 – eri, esu neįsipareigojusi beveik dvejus metus. Vyrų dėmesio netrūksta, rankele mostelėjus yra ir su kuo permiegoti, ir su kuo atostogų išvažiuoti, ir į šventes nueiti. Manęs yra klausę, gal aš turiu kokią traumą ar esu iš tų „suraganėjusių“ feminisčių, kurios galvoja, kad visi vyrai yra kiaulės! Tikrai ne! Aš neieškau vyro dėl visai paprastų priežasčių: gyveni viena – problemas sprendi pati, susirandi vyrą – problemas vis dar sprendi pati plius gamini valgyti ir turi namie vaiką, kuris nėra mano gyvenimo tikslas!

Jau seniai moku ir lemputę pasikeisti, ir kompiuterį išardyti, ir kieme sniegą nusikasti, ir pinigų uždirbu pakankamai, kad galėčiau išsikviesti santechniką ar meistrą baldams surinkti.

Ta vienatvė yra geriausia, ką aš turiu gyvenime. Niekas man neprikaišioja, kad aš klausausi nevykusios muzikos, netrukdo žiūrėti keistas televizijos laidas, nežiūri kreivai, kai atsidarai vidurdienį vyno ar žaidi kompiuterinius žaidimus. Namie yra tokia tvarka, kokia patinka. Niekas neišvadina kvaiša, kai tu nusprendi eiti pašūkauti į Gedimino prospektą už gyvūnų teises ir visai nesvarbu, jei ištisą savaitę šaldytuvas yra tuščias.

Ir man labai gaila tų desperatiškų moterų, kurios negeba būti laimingos vienos, kurios gyvenimą supranta tik kaip buvimą žmona – tarsi negalima susigalvoti įdomesnių rūpesčių. Dauguma jų nesuvokia, kad buvimas dviese yra labai didelis darbas ir jei tu negebi būti laiminga viena su savimi – negebėsi būti laiminga ir su kitu.

Aš jokiais būdais nedrįsčiau teigti, kad nereikia kurti šeimos. Ne tik reikia, o BŪTINA! Taip sutverta žmonija ir jos protas. Mano pozicija tiesiog labai paprasta, kad geriau jau būti vienai, negu su kuo papuola. Aš žinau, kad mano gyvenime gali pasirodyti vyras, kuris taps geriausiu draugu ir aš jį įsileisiu į savo gyvenimą. Tuo pačiu visiškai neišgyvenu, jei tai nenutiks po 5 – erių , po 10 – ties metų ar niekada gyvenime. Sumažinti savo laimės koeficiento aš nesiruošiu vien todėl, kad visuomenė man pradės klijuoti senmergės etiketę ar, kad visos mano draugės ištekėjo (ir jau po dukart išsiskyrė). Aš nebijau pasenti viena, o kai namie pritrūks šurmulio – isigysiu šunį.

Šiame pasaulyje yra labai daug niekam nereikalingų vyrų, kurie padarys lygiai tiek pat moterų nelaimingomis. Ir tik dėl to, kad jos pabijojo laisvės ir neišmoko gyvenime savęs vertinti. Joks vyras nebeprivalo išlaikyti moters ir jokia moteris nebeprivalo būti namų šeimininke.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!