Iš aplinkinių vaikinų lietuvių yra tekę girdėti tokių replikų kaip „ne tau apie vaikinus galvoti“, „tu net kalbėti apie draugystes neturėtum – su tavim niekas nepasirašys“. Užsieniečiai draugai tvirtino priešingai, vienas buvo pasiryžęs atskrist iš už jūrų marių. Už gerą žodį padėkodavau, bet tuo viskas baigdavosi. Laikas bėgo, pažįstamos gyrėsi savo pasiekimais meilės srityje, o aš neturėjau ką pasakyti.

Manęs tikriausiai niekas nenorėjo... Neturėjau antsvorio, nebuvau atsiskyrusi, turėjau ką pasakyti, bet, kaip man kartą nuoširdžiai paaiškino mokyklos laikų pažįstamas, „proto tu turi... ir labai gero, bet tu išvaizdos neturi, todėl jie tau taip sako“. Stengiausi negraužti savęs - turėjau pakankamai hobių, veiklos. Tačiau širdies kamputyje kirbėjo noras įrodyti, kad įžeisti norėję vaikinai buvo visiškai neteisūs. Būtent mano veikla ir pomėgiai pamažu ėmė traukti prie manęs norimus žmones.

Pirmasis mano draugas buvo išvaizdus ir, kaip iškart leido man žinoti, pasiturintis. Susitikome savanorystės dėka, prisipažino beviltiškai mane įsimylėjęs. Nors stengiausi išlaikyti santykius, juos su šiuo žmogumi nutraukiau labai greitai, net duotos progos pasitaisyti nepadėjo. Jis neturėdavo, apie ką papasakoti, ką pasakyti: mokėsi prastai, gyvenime niekuo neužsiėmė, papasakoti neturėjo ko - nei pats, nei šnekinamas, buvo absurdiškai jautrus aplinkinių nuomonei. Turtai ir grožis neatpirko tuštumos, kuri plytėjo už mėlynų akių. Vis dėlto, labai „šnekus“ tapdavo SMS žinutėmis. Sulaukdavau „ką veiki? Ką tu?“ maždaug kas 10-20 minučių. Tiesa, atsakymu į tą klausimą pokalbiai dažniausiai ir užsibaigdavo, ir tik tam, kad vėl pasikartotų...

Labai greitai jo vietą mano gyvenime pakeitė kitas vaikinas. Nežinau, iš kur taip pasisekė, bet šis atitiko tai, ko visada norėjau: aukštas, protingas, su geru humoro jausmu, drąsus. Pirmieji metai buvo pavydėtinai gražūs: dažni susitikimai, bendri pomėgiai, begaliniai pokalbiai, daug juoko ir rožių, net vestuvių pažadai iš jo pusės... Deja, man toks artimas ir nuostabus išrinktasis... visiškai negerbė mano tėvų ir tiesiog meistriškai užsidirbo daugumos mano draugų nepalankumą.

Norėjau „nepastebėti“ kad vis labiau į paviršių kyla jo sadistiškumas, pyktis ant viso pasaulio... Kuriam laikui išsiskyrėme, bet po kurio laiko mano iniciatyva susitaikėme. Man jis rūpėjo, nuoširdžiai norėjau parodyti, kad yra bent vienas žmogus, kuriuo jis galėtų pasitikėti. Tačiau ilgainiui ėmiau nebeįtikti net ir aš: pokalbiai internetu sutrumpėjo iki „aš žaidžiu, netrukdyk“, susitikimai realybėje praretėjo – laiko jis turėdavo užsukti tik vienu tikslu...

Pradėjo lyginti mane su merginomis ant monitoriaus ekrano užsklandos – „kodėl tu taip neatrodai? Numesk svorio, nusidažyk plaukus, dar ką nors. Apsirenk kažką tokio kaip jos. Nors ne, geriau ne, atrodys baisiai. Žinai, tavo išsilavinimas irgi niekam tikęs, ką su juo veiksi?“. Mylėjau jį, todėl proto ribose vykdžiau visus norus, bet net ir tada neįtikau. Nusprendžiau vis dėlto tarti lemiamą žodį ir viską užbaigti, bet jis tą padarė pirmas – mestelėdamas repliką, kuri akimirksniu pribaigė bet kokius jausmus, nors, kaip paskui teisinosi, tai buvo tik „bajeris“... Pamatęs, kad įsižeidžiau, kad prisigerinti ir toliau parazituoti nebepavyks, pirmas paskubėjo nusimesti „Facebook“ santykių statusą, tarsi bandydamas pasirodyti bendriems draugams, kad tai ne aš jį mečiau, o jis mane.

Dėl vieno dalyko vis dėlto esu savo antrajam buvusiam dėkinga – būtent per jį ir mūsų bendrus hobius mane pastebėjo mano dabartinis gyvenimo partneris. Nebe lietuvis. Iš būrio įsimylėjusių internetinių gerbėjų jis išsiskyrė tuo, kad, skirtingai nuo visų kitų, jo susižavėjimas neišblėso po mėnesio, dviejų, trijų... Galiausiai pasiūlė draugauti. Paabejojau, bet sutikau.

Bendrauti vien internetu buvo itin nelengva. Teko sulaukti daug pažįstamų pajuokos, neva „kokia nesąmonė, kaip galima mylėti per internetą“, „jau įsivaizduoju, kaip jūs per kamerą bučiuojatės!“. Jo pažįstamų ratas taip pat juokėsi - „tau ką, savų, vietinių per mažai?“, bet mes nepasidavėme, tikėjimą stiprinom popieriniais laiškais, mažomis dovanėlėmis, nuolatiniu bendravimu. Kitaip nei dauguma, tikri draugai suprato ir palaikė, o galiausiai, po pusės metų draugystės per atstumą net padėjo mums susitikti.

Atėjo laikas apie naujus meilės reikalus pranešti tėvams. Šie nepritarė daugeliui mano tolerancijos (ir ne tik) idėjų, todėl šiek tiek baiminausi jų reakcijos. Mano nuostabai, viskas, ko jie paklausė, buvo „būk gera, pasakyk, kad ne musulmonas?“, ir ar esu tikra kad nepasielgs su manimi, kaip buvusysis. Patikinau, kad ne – ir jau greitai jie patys tuo įsitikino. Nepaisant kalbos barjero, mano naujas išrinktasis šeimą sužavėjo taip, kad iki šiol jį pamatę, negali nesišypsoti. Šypsosi iš tikrųjų, ne priverstine šypsena, kaip būdavo kai atsivesdavau namo buvusįjį.

Laikui bėgant, supratau, kad vien žinojimas, kad šiandien pamatysiu mylimą žmogų, kad ir tik kompiuterio ekrane, darė mane tokią laimingą, kokia niekada nebuvau prieš tai – ir jausmas buvo abipusis. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo išlaukti susitikimų; kiekviena diena atnešdavo kažką, kas suartindavo mus. Draugai ir šeimos džiaugėsi mūsų draugyste, nebandė mūsų vienas nuo kito atskirti. Visi, kas juokėsi, gavo tik prikąsti liežuvius, kiti iš įsiūčio, nebežinodami kaip įgelti, atsiribojo. Galiausiai susižadėjome ir pradėjome gyventi kartu, netolimoje ateityje planuojame vestuves.

Iki šiol neatsistebiu savo būsimuoju vyru. Jis – kūrybingas, protingas, įdomus, geros širdies žmogus. Kartu esame jau netrumpą laiką, bet jam vis dar nesvetima pagarba partnerei, greta jo nesijaučiu reikalinga tik virtuvėje. Jis gerbia mano siekius, norus ir priemones, kuriomis jų siekiu. Grįžusi iš kursų kartais net randu kruopščiai aptvarkytus namus ar pagamintus paprastus, bet nuoširdžius pietus. Jam tai neatrodo vyriškumo pažeminimas, turime bendrą požiūrį, jog buitis yra abiejų reikalas, ir savo įsipareigojimų laikomės. Abu pritariame minčiai, kad visi nesutarimai išsprendžiami, tik reikia norėti juos išspręsti. Kartais šiek tiek pasiginčijame, tačiau išsiaiškiname labai greitai – negalime ilgai išbūti vienas kito įžeidę, įskaudinę, kad ir kaip pikta būna. Turime daugybę panašumų ir privalumų, bet turime ir skirtumų bei trūkumų, su kuriais mokomės susigyventi.

Tai, kad gyvenimą susiejau su užsieniečiu, primena tik kita nei gimtoji kalba, tačiau nepatogumų tai nesukelia. Žodis „užsienietis“, beje, retas svečias mūsų žodyne. Pasak antrosios pusės, jis skamba labai šaltai ir tarsi sukuria barjerą tarp žmonių, o mes juk įsitikinome: stebuklų kartais būna, ir nuoširdžios meilės nesugriauna nei atstumai, nei skirtingos gimtosios kalbos, nei skirtingi tautybės įrašai pase...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Mano sutuoktinis – užsienietis!“.

Meilė nepaiso sienų: taip galėtų pasakyti ne vienas, savo mylimąjį ar mylimąją sutikęs užsienio šalyje. Užplūdus jausmams, pamirštama apie kultūrinius skirtumus, skirtingas kalbas, tai, kad namus skiria tūkstančiai kilometrų... Tačiau ar tai vėliau nesunaikina meilės? Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip užsieniečio sutuoktinio patirtimi.

Papasakokite, ar sudėtinga susitaikyti su kultūriniais skirtumais? Kaip į jūsų mylimąjį ar mylimąją reagavo artimieji ir draugai – ar lietuviai lengvai į šeimą priima svetimtaučius?

Galbūt jūsų meilės istorija nenusisekė ir manote, kad kurti santykius reikėtų tik su tautiečiu? Turite kitą nuomonę? Padėkite sugriauti įsivaizdavimą, kad santuokoje su kitataučiu gyventi sudėtingiau.

Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“ iki gruodžio 2 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!