Bet mama buvo atkakli ir nenuleido rankų. Ji žinojo, kad vaikai, lankydami folkloro užsiėmimus, iš protėvių paveldo gali pasiimti daug tvirtybės. Galiausiai pavyko rasti kolektyvą, į kurį mergaitę priėmė. Vadovei mama iš karto pasakė, kad greitų rezultatų nesitiki ir jų nereikalaus, tik leiskite dukrai būti kartu su kitais vaikais. Taip pat pasakė, jog tai specialiųjų poreikių turinti mergaitė, kuri daug ko mokosi labai pamažu.
Mortelė namuose, internetu susiradusi lietuvių liaudies dainas, savarankiškai mokydavosi dainuoti.
Po kelių užsiėmimų kolektyvo vadovė paskambino mamai su priekaištu: jūsų dukra garsiai nedainuoja, kai liepiu jai vienai padainuoti prieš visus.
Mama prašo nespausti mergaitės, neversti dainuoti visam kolektyvui, o duoti jai daugiau laiko. Pamini, kad Morta dainas visada įsirašo į diktofoną ir grįžusi pati mokosi dainuoti pagal įrašus.
Vadovė sako: ką man pasakyti kitiems vaikams, juk jie visi privalo dainuoti, negi jūsų dukrai turėčiau taikyti išimtis?
Mama siūlo atvirai pasakyti, jog kiekvieno vaiko gyvenimo istorija kitokia ir kitokie gebėjimai. Iki ketverių metukų Mortai teko gyventi vaikų namučiuose, į kuriuos ji pateko iš kitos šeimos, kur augo labai sudėtingomis sąlygomis. Vaiko raidai gerą ir blogą įtaką daro tiek ankstyvoje vaikystėje patirta meilė šeimoje, tiek nežmoniškos gyvenimo sąlygos, o būtent tokiomis teko išgyventi mažai Mortelei.
Mama paminėjo, kad jos šeimoje tai ketvirtas vaikas, įdukra. Keturmetė ji dar nekalbėjo, ir tik patekus į naują šeimą kalba pamažu atsivėrė, sunkias emocijas keitė ramesnės. Dar ir dabar jai kai kuriuos žodžius ištarti sunku. Dėl to kompleksuoja ir, kol nėra įsitikinusi, ar pavyks žodį ištarti, nesako jo garsiai, kad kiti nepasityčiotų.
Vadovė pažadėjo Mortai suteikti daugiau erdvės ir laiko.
Pasibaigus mokslo metams, buvo suorganizuota folkloro kolektyvo keturių dienų stovykla kitame mieste. Morta labai norėjo vykti, tikėjosi pačių geriausių įspūdžių. Bet teko kęsti skausmą jau pirmąją minutę, kai įlipo į užsakytą autobusą ir atsisėdo laisvoje vietoje. Ji buvo vejama vis kitur, nes ateidavo grupelės vaikų, kurie norėjo sėdėti vieni šalia kitų, ir jiems pritrūkdavo vietos.
Viena iš dviejų kolektyvo vadovių, matydama liūdną Mortos veidą, vis sakė: tik neapsiverk. Kur liks vieta, ten ir atsisėsi.
Įprasta į stovyklas vykti arba su draugais, arba iš viso nevykti. Vaikai žino: jei niekas iš vadovų nepadės įsilieti į kolektyvą ir susidraugauti, taip ir liksi vienišume.
Nuvykus niekas nenorėjo gyventi su Morta viename kambaryje.
Valgykloje, kai atsisėsdavo greta kitų mergaičių, netrukus atėjusios jų draugės Mortai liepdavo eiti nuo to stalo kur nors kitur. Ir ji keliaudavo su savo patiekalais, vis ieškodama sau vietos baigti valgyti. O jei vadovė ją susijaudinusią pamatydavo, suskubdavo pasakyti: tik neapsiverk.
Morta rašė žinutes mamai, jog jai stovykloje nelengva, kad skauda galvą ir ji nežino, kaip reikės iškęsti keturias dienas. Bet dainuoti ir šokti čia jai patiko. Mama ragino: pasikalbėk su vadove. Morta atsakydavo, kad kalbėtis bandė, bet vadovė tik pasijuokia iš jos.
Mama patarė grįžti namo maršrutiniu autobusu arba ji pati atvažiuos du šimtus kilometrų jos pasiimti. Bet Morta sakė: dar pabūsiu, gal kas pasikeis.
Mergaitė pasakojo, kad pirmą dieną stovykloje buvo paskelbtos elgesio taisyklės: draudžiama kramtomoji guma, „Koka kola“ ir kiti energiniai gėrimai. Bet ji matė, kaip vaikai taisyklių nepaiso ir valgo, geria tai, kas neleista. Todėl paklausė vadovės, kodėl ji nekreipia į tai dėmesio. Vadovės atsakymas buvo: neskųsk, nes neturėsi draugų.
Morta šeimoje ir mokykloje įpratusi vadovautis tiesa ir teisingumu, ją toks atsakymas šokiravo.
Ji jautėsi lyg kreivų veidrodžių karalystėje: apie vienus dalykus kalbama, kitaip elgiamasi, dėl netinkamo elgesio nėra jokių pasekmių.
Mama nenorėjo įsiterpti į mergaitės ir vadovės santykius pernelyg anksti, tikėjosi, kad gal jos pačios išspręs juos.
Stovykloje Mortai dar labiau įsiskaudėjo galvą. Namuose ir mokykloje ji niekada tokių skausmų nepatirdavo.
Kitos mergaitės nepraleisdavo progos vienaip ar kitaip Mortą pašiepti. Tai įlėkdavo į jos kambarį ir pradėdavo šokti, tai atkreipdavo visų dėmesį, kad ji apsiavė skirtingų spalvų sportiniais bateliais, tai pasakydavo, jog nenormali ir t. t.
Mama suprato, kad dvi jaunos vadovės neturi tinkamų kompetencijų pasirūpinti darna tarp vaikų. O duoti patarimus, kaip padėti vaikams sutarti, kol stovyklaujama, nebuvo tinkamiausias laikas. Mama vienai iš vadovių parašė žinutę: dukra patiria vaikų atstūmimą, labai išgyvena ir jai stipriai skauda galvą. Gal jūs galite Mortai suteikti emocinį palaikymą?
Tai situacijos į gera nepakeitė. Vadovė, nuėjusi pas Mortą, pasakė: tu esi per jautri ir imi į galvą visas smulkmenas, dėl to tau ir skauda galvą.
Nemokėjo ji gilintis į situacijas ir jas nagrinėti. Dvi paskutines stovyklos dienas Morta daugiausia gulėjo lovoje. Mamai telefonu sakė: nereikia, kad taip toli pas mane važiuotum, sugrįšiu su visais autobusu, kaip nors ištversiu.
Mama telefonu kalbėjosi su vadove. Ši pasakė: nieko negaliu padaryti, yra daug mergaičių, kurių charakteris blogas, tačiau jos talentingos, jų dalyvavimo atsisakyti aš negaliu.
Mama – dirbanti pedagoginį darbą – pasiūlė savo pagalbą: pasikalbėti su tomis mergaitėmis, juk galima joms padėti, galima patarti, kaip geriau bendrauti ir suprasti kitus. Bet vadovė atsakė, jog ji niekam iš pašalies kalbėtis su vaikais neleis.
Mama suprato, kad jauni pedagogai labai prastai paruošiami darbui su jaunimu. Jie nemoka, nežino, kaip spręsti konfliktines situacijas. Siekia tik rezultatų, nesigilindami, ką vaikai patiria ir kokiais žmonėmis auga.
Mama ir vadovė vis dėlto sutarė pasikalbėti, kai ši grįš iš stovyklos. Kai jos susitiko, jauna pedagogė nuoširdžiai pasakė, kad moka elgtis su vaikais tik taip, kaip su ja kažkada jos mokytojai elgėsi. Abi sutarė ateityje daugiau bendradarbiauti ir dalytis gerąja patirtimi.
Visi kartu galime stengtis suprasti globojamus bei jautresnius vaikus ir sukurti jiems tinkamas ugdymosi sąlygas, kad jie skleistųsi tik jiems būdingu tempu. Ir tada jaunimo socializacijos centruose turėsime mažiau nepilnamečių ir mažiau bus nelaimingų žmonių priklausomybės ligų centruose.
O vaikams, esantiems tarp vaikų, reikia labai sąmoningų suaugusių žmonių, kurie kilsteltų vaiko suvokimą kiek aukščiau. Be tokios pagalbos iš nežinojimo vaikai linkę vieni kitus skaudinti.