Jeigu man nebūtum svarbus, būčiau iškart atsitraukusi, kai sužinojau, kad esame trise: tu, aš ir ji. Tai geometrija ar aritmetika?

Man vis tik nebuvo netikėta, kad prie dviejų galima pridėti trečią. Iš tavo draugų supratau, kad jie tavęs vieno nematydavo. Bet pagaliau radai, ko ieškojai, – taip apie mane sakė jie tau. Maniau: ir negali būti kitaip!

Iš tiesų radau aš. Tai aš sutikau tave kitame Lietuvos pakraštyj, kur gavau gerai apmokamo papildomo darbo.

Iš pradžių sutikau tavo žvilgsnį. Aš atsigręžiau nuo lentynos. Stovėjai netoli ir šypsojaisi, lyg tik dėl to būtum ir atėjęs į parduotuvę. Tas žvilgsnis pasakė, kad jau buvai spėjęs kažką apie mane pagalvoti. Įsimečiau į krepšį, ko ieškojau, ir nužingsniavau link kasos. Nepažvelgiau antrą kartą, nors to labai norėjosi. Kad mažame miestelyje bus draugiškų žmonių, aš žinojau, bet kad taip kasdieniškai, tūpčiodama prie lentynų, sutiksiu tave... Tiesą sakant, tikėjausi.

Parduotuvėje tavęs nebepamačiau. Bet jau kitą dieną turėjai reikalų įstaigoje, kurioje dirbau.

Labai laukdavau dienos, kai vėl beveik savaitei keliausiu svetur. Kita tavo draugė taip pat čia gyvena, matydavau ją ir nekreipdavau dėmesio, kaip ir į kitus sutiktus žmones. Užbėgdamas neva nereikalingoms kalboms už akių, paaiškinai, kad ji tik norėtų būti tavo drauge, bet taip nėra ir būti negali. Tai aš esu tavo draugė.

Po kelių mėnesių gavau jos žinutę. Žinutę, išsiųstą iš tavo telefono. Ką gi, lygiosios, 1:1. Būti kita, dar viena? Nebūti vienintele? Juk žinojau: aš stipresnė, išmintingesnė, aš... Taip, mano pasirodymas gerokai sujaukė judviejų draugystę. Gal netobulą ir pabostančią, bet paprastą, aiškią. Tai atvažiuodama, tai išvažiuodama aš sukūriau trikampį, atsidurdama pačiame siauriausiame jo kampe, su tavo pasakomis apie pavydą, kuris toks didelis, kad ji sugebėjo slapta ar nuotoliniu (?) būdu pasinaudoti ne savo telefonu... Septintą valandą ryto?!

Pakeliui išsidalinusio, išsibarsčiusio tavęs man per mažai. Man pusės tavo šypsenos per mažai.

Baigėsi metai ir darbo sutarties nepratęsiau, nebevažiuoju į tolimą miestą. O gerų dienų ilgiuosi. Liko kartėlis su trupučiu prisiminimų medaus. Nežinau, kas stipriau: apmaudas ir pyktis ar tikėjimasis, o gal net noras išmokti priimti kaip yra, suprasti ir rasti savyje atlaidumo. Nenorėjau atsiprašinėjimų, po to jų vyliausi; neatsiliepinėjau į skambučius, pykau; bet ir tikėjausi, kad tai ne pabaiga. Per Kalėdas mane pasveikinai, kalbėjai, aš tik klausiausi. Per Naujuosius atskriejo piktoka žinutė iš nežinomo numerio. Iš jos. 2:1, mano nenaudai. Bet ką tik pakvietei kartu praleisti savaitgalį. 2:2, lygiosios. Jeigu tikrai susitiksim, rezultatas taps 2:3, aiški mano persvara. Tą dieną – tikrai labai aiški mano persvara. O kitą?

Bet toji diena dar neatėjo.

Būnu ten, kur galėčiau sutikti kitą žmogų. Gal keliaudama, gal baseine, kur nykias mintis nuplauna geras nuovargis.

Bet ar tikrai norėčiau sutikti ką nors kitą? Parašiau savo istoriją kaip laišką tau ir atsiliepsiu, jeigu paskambinsi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!