– Klausau? – suniurnėjau vis dar mėgindamas atsimerkti.
– Labas, seni, čia aš į duris laužiuosi. Įleisk, reikia pašnekėt.
Aha, Paulius, tas plevėsa. Kad jį kur. Užsimečiau chalatą ir nušlepsėjau prie durų.
– Galiu užeiti? – įvirto vidun Paulius ir nušleivojo į virtuvę.
Tik dabar pastebėjau, kad jis gerai įkaušęs ir visas susilamdęs. Tiesą sakant, tai buvo pirmas kartas, kai mačiau jį tokios būsenos. Jis visuomet būdavo pasitempęs, elegantiškas, dėvėjo tik kostiumus, saikingai rūkė, gėrė ir... buvo tikras moterų numylėtinis. Visų draugių Pauliaus gyvenime niekas negalėjo suskaičiuoti, net jis pats.
– Padaryk man kavos. Didelį puodą, o geriau du. Rytą man į darbą, turiu atsigaivelėti, – išmurmėjo Paulius ir sudribo kaip maišas ant kėdės.
– Kas nutiko? – pagaliau paklausiau eidamas link virdulio, o Paulius netvirtai ramstė galvą ranka.
– Tuoj aš tau papasakosiu, – smarkiai atsiduso draugužis, net staltiesės kampas pakilo. – Neįsivaizduoji, koks palaužtas ir nelaimingas jaučiuosi. Pirmą kartą gyvenime boba apsuko mane aplink pirštą ir išmetė kaip šiukšlę.
Kadangi apstulbęs tylėjau su virduliu rankoje, Paulius tęsė:
– Pameni mano paskutinę merginą Ievą?
Na, žinoma, pamenu. Nors mačiau ją su Pauliumi tik du kartus, bet tokios gražuolės ilgai nepamirši. Patvirtinau, kad tikrai pamenu.
– Tai va, žinok, išdūrė ji mane. Sužlugdė visiškai. Buvau ją įsimylėjęs, kūriau planus apie bendrą ateitį, o ta karvė...
– Apsieikim be įžeidinėjimų, – sukilo pyktis, – pasakok savo istoriją, gerk kavą ir eik, nes man reikia išsimiegoti.
– Gerai, gerai, – numojo ranka Paulius, – tik leisk man paliūdėti.
– Taigi, – pradėjo jis gan iškilmingai, – pats žinai, kad panų man netrūko niekada. Sportuoju, esu prie pinigo, vairuoju neblogą automobilį, tad merginų dėmesio prašyti nereikia – pačios jo prašosi. Anksčiau, iki pažinties su Ieva, per dieną pakabindavau keturias penkias panas, lengvai susirinkdavau telefonų numerius, o paskui vos spėdavau lakstyti į pasimatymus. Su viena į barą, su kita – į klubą, su trečia – prie ežero, su ketvirta, kokia nors labiau išsilavinusia, – į muziejų ar kino teatrą. Linksmas metas buvo... Kelis kartus pasitaikė, kad kai buvau pasimatyme su viena mergina, sutikdavau ten pat ir kitą, tai prasidėdavo santykių aiškinimaisi, kurie man tik juoką keldavo. Vis tiek vos ne kasnakt po naują paną turėdavau pašonėj, tad ne bėda buvo, jei kuri įsiutusi ir dingdavo iš akių.
Paulius trumpam nutilo, paskendęs maloniuose prisiminimuose, ir lėtai srėbė karštą kavą. Akimirką pagalvojau, kad jis tuoj atsijungs.
– Bet žinok, – staiga puodeliu per stalą trinktelėjo Paulius, – žinok, kad taip mėgavausi ne visada. Ne... Kadaise tebuvau vargšas studentas, pusryčiams ir vakarienei ryjantis keptas bulves, kad tik išgalėčiau susimokėti perpus už vieno kambario buto nuomą. Gyvenau ten kartu su fizikos fakulteto studentu Tomu, kuris buvo dar didesnis palaidūnas nei aš. Buvom susitarę su juo, kad paliksim vienas kitam „laisvą plotą“, kad galėtumėm kaip reikiant pasilinksminti su panom. Kai vienas šėldavo su merginomis „plote“, kitas eidavo nakvot pas vieną iš savo draugų ar draugių. Kadangi pinigų turėjom nedaug, abu buvom maksimaliai įvaldę savo „kabinimo“ taktiką. Tomas naudodavosi savo reta iškalba ir sugebėjimu aplipdyti merginų ausis „makaronais“, na, o aš, cha cha, apsimesdavau fotografu. Oi, kaip būdavo įdomu. Ateidavau į naktinį klubą apsirengęs iš Tomo skolintu kostiumu, nusižiūrėdavau kokią pupytę ir išdidžiai prie jos priėjęs imdavau pasakoti, kad esu fotografas ir ieškau modelio. Pasakodavau mergiotei, kokia ji nuostabi ir nepakartojama, verta talentingo dailininko teptuko bei brangiausio fotoaparato blykstės, ir pavaišindavau vienu gardžiu kokteiliu. Turėjau sau išsikėlęs uždavinį – parsivesti panelę namo, pavaišinus tik vienu kokteiliu. Ir man puikiai sekėsi.
Panos taip norėdavo būti modeliais, kad sutikdavo eiti vidury nakties pas nepažįstamą „fotografą“ į namus daryti tobulų nuotraukų. Na, pafotografuodavau jas su kambarioko fotoaparatu, nes savo neturėjau. Kad būtų labiau įtikinama, jog esu tikras fotografas, turėjau ant sienų pasikabinęs keletą profesionalių modelių nuotraukų, kurias man už alaus butelį atidavė kažkoks draugelis. Tas triukas veikė neįtikėtinai. Panelės įsijausdavo į modelio vaidmenį, mielai fotografuodavosi, paprašytos greitai nusimesdavo drabužėlius, taip pat ir apatinius. O po vyno taurės ir visai atsipalaiduodavo bei „užtvirtindavo“ kontraktą su manimi lovoje, raudonuose pataluose, kuriuos buvom su kambarioku įsigiję per išpardavimą ir laikėm ypatingiems atvejams. Taigi, „modelių“ turėjau į valias. Po karštos nakties jas išlydėdavau pro duris, pažadėdavau paskambinti, o po kelių dienų atsiųsdavau neva apmaudžią SMS žinutę, kad mergina, deja, nepraėjo atrankos.
– Duok antrą puodą kavos, – šypsodamasis ištarė Paulius, be abejo, vis dar nardydamas mintimis maloniuose praeities nuotykiuose. – Taip linksminausi per visus studijų metus. Vėliau gavau gerą darbą, puikiai uždirbau, tad jau nereikėjo apsimetinėti. Bendraudavau su aukštesnio lygio merginomis, išsilavinusiomis, protingomis. Viena man tikrai krito į širdį, vedžiau. Prisimeni Rūtą, mano žmoną? O taip, ji buvo tikrai gera. Virė, skalbė, tvarkėsi, save prižiūrėjo. Ir ko man buvo negana, nesuprantu? Velnias mane nešė susidėti su sekretore. Ta kvaiša, įsivaizdavusi, kad mes mylim vienas kitą, atlėkė vieną dieną į mano namus ir sukėlė skandalą. Žmona iškart susikrovė daiktus ir išvažiavo su vaiku pas tėvus, vėliau panoro skyrybų. O aš jos ir nelaikiau, nes vėl užsinorėjau nežabotos laisvės ir sekso su įvairiomis moterimis. Tikriausiai tai buvo klaida, bet aš nebuvau pasirengęs monogamiškiems santykiams.
„Tai jau tikrai. Gal tik senatvėje ir būsi pasirengęs“, – pagalvojau sau.
– Einam parūkyti, – nutraukė savo raudas Paulius.
Nukėblinom į balkoną, užsitraukėm dūmą. Draugužis visą laiką tylėjo, o aš mąsčiau, ar verta man jo istoriją klausyti iki galo.
Grįžus į virtuvę, jis išsikrapštė iš šaldytuvo rūkytos dešros, ir atkandęs gerą gabalą, pilna burna dėstė toliau.
– Po skyrybų moterų turėjau daug. Jos keitėsi viena po kitos, net visų vardų ir veidų gerai neatsimenu. Kol vieną dieną... Vieną dieną sutikau Ievą. Pirmą kartą pamačiau ją savo pamėgtoje kavinėje, kur užsukdavau pavalgyti per pietų pertrauką. Gražuolė, grakšti it gazelė, ji sėdėjo prie lango ir palengva knaisiojo savo salotas. Iškart supratau, kad turiu su ja susipažinti. „Kaip tik norėjau užsisakyti šių salotų, bet matau, kad jūs nevalgote, gal neskanu?“ – užkalbinau ją prisėsdamas prie gretimo staliuko.
Ji žavingai nusišypsojo ir atsakė, kad salotos gardžios, tik ji neturinti apetito, mat neseniai išsiskyrė su savo vaikinu ir jai liūdna. Žinoma, aš kuo mandagiausiai įsiprašiau prisėsti šalia jos, pažadėjęs pralinksminti. Taigi, susipažinome ir įsikalbėjome. Aš mintyse jau regėjau ją savo lovoje, karštai su manimi besimylinčią, tad pasitelkiau visą savo žavesį ir iškalbą, kad ją sugundyčiau. Gali įsivaizduoti, kaip nustebau, kai Ieva, padėkojusi už puikią popietę, dingo man iš akių? Netgi telefono numerio nepaliko, pasakiusi, kad „dar per anksti“. Po savaitės vėl sutikau ją toje kavinėje, vaišinau pietumis ir degiau iš nekantrumo, bet Ieva vėl išnyko kaip dūmas. Tai pažadino medžiotoją manyje, seni. Pamiršau visas kitas savo simpatijas ir jėgas sutelkiau į Ievos gundymą. Laukdavau jos kavinėje kasdien, o sulaukęs dosniai vaišindavau, kviesdavau pasivaikščioti, nueiti į parodą ar filmą. Pagaliau ji paliko man savo numerį! Buvau labai laimingas, galėdamas jai paskambinti ar parašyti žinutę, kad labai pasiilgau. Mes ėmėme susitikinėti. Lankydavome įvairias vietas, važiuodavom į pajūrį. Žmogau, ji pasimylėjo su manimi tik po 2 mėnesių. Dviejų mėnesių! Taip ilgai laukti sekso teko pirmą kartą gyvenime, ir tuos mėnesius tikrai kankinausi. Bet rezultatas pranoko lūkesčius, dar ir kaip. Mylėtis su ja buvo tikra palaima... Po kiek laiko supratau, kad įklimpau – įsimylėjau iki ausų. Nieko jai negailėjau, visur vežiojau, dovanojau brangias dovanas, krūvas gėlių. Švaisčiau pinigus kaip beprotis. Buvau laimingas...
Paulius nutilo su dešros galiuku rankoje. Staiga metė jį ant stalo.
– Ir ką tu manai? Vieną dieną Ieva tiesiog dingo! – riktelėjo jis.
Nieko nesakiau. Draugui buvo sunku, reikėjo išsikalbėti.
– Ji neatsiliepė į skambučius, nesirodė, – linksėjo galva Paulius. – Tai varė iš proto! Ieškojau jos visur, klausinėjau draugų, pažįstamų. Kaimynai sakė, kad ji kažkur išsikraustė, draugai nieko apie ją nežinojo. Laksčiau kaip be galvos, net į policiją kreipiausi. Ir, o varge, netrukus gavau atsakymą, kad policijai žinoma, kur Ieva gyvena, tik jie man to nesakys, o jei dar landžiosiu ir ieškosiu, apkaltins persekiojimu. Ką gi, nuleidau rankas, nes supratau, kad tai ji pati nenori, kad ją rasčiau. Ir po kelių dienų viskas paaiškėjo – gavau nuo Ievos elektroninį laišką, kuriame buvo rašoma, kad pamirščiau ją, nes ji dabar laiminga su kitu žmogumi. Kai kurie jos žodžiai iki šiol šmėžuoja man prieš akis. Ji rašė, kad mes esam pažįstami jau seniai, jog susipažinau su ja klube, kai ji dar buvo pirmo kurso studentė. Prisistačiau esąs fotografas, vaišinau ją kokteiliu, kviečiu į savo „studiją“. Ieva sakė, kad aš jai, tada dar naiviai mergelei, labai patikau, bet kadangi buvo nedrąsu eiti pas mane vienai, tai pasiėmė ir draugę. O aš buvau gabus, „pafotografavau“ jas abi. Pradėjau nuo Ievos, baigiau su jos drauge, o rytą atsisveikinau su abiem ir dingau kaip niekur nieko. Ji ilgą laiką negalėjo manęs pamiršti, kankinosi, laukė mano skambučio, o aš jos iš tų laikų net neatsimenu... Ir po 10 metų, netikėtai mane išvydusi gatvėje, flirtuojant su kažkokia mergina, iškart pažino ir panoro man atkeršyti. Pasekė mane, sužinojo, kur mėgstu valgyti. Ir pasiruošė... Ilgai ruošėsi mane medžioti, ir žmogau, jai tai pavyko šimtu procentų. Išgręžė mane kaip kempinę ir išmetė. Ir iškart susirado kažką kitą. Tai boba!
Paulius raudojo užsikniaubęs ant stalo. „Aš žlugęs, aš žlugęs“, – kartojo jis, o aš stengiausi jį paguosti sakydamas, kad bus tų moterų, ir dar net gražesnių.
– Tai jau ne! – pareiškė Paulius, triukšmingai pakildamas nuo stalo ir nuversdamas kėdę. – Nuo šiol būsiu vienas. Niekada nevesiu ir negyvensiu su jokia boba, drauguži. Atsikandau. Dabar – vien tik malonumai ir jokių sentimentų, jokių.
Paulius nulingavo link durų ir stabtelėjo.
– O gal galiu pas tave pasilikti? – dar paklausė. – Tu – geras mano draugas. Gal net vienintelis.
Aš tik papurčiau galvą. Ne dabar, Pauliau, ne dabar...
Vos tik durys užsivėrė už jo nugaros, iš miegamojo išlindo moters siluetas. Grakštus it gazelės.
– Pagaliau jis išėjo, – ištarė moteris švelniu balsu. – Buvo koktu klausytis jo pasakų.
Ji prisiglaudė prie manęs, ir aš kiek susirūpinęs paklausiau:
– Kada mes jam pasakysim, Ieva? Kada pasakysim, kad esam kartu?
Ieva gūžtelėjo savo liaunais pečiais.
– Su laiku, Mindaugai, ir pasakysim. Jis gavo, ko nusipelnė, o tu neturėtum jaustis kaltas. Mes mylim vienas kitą, ir tai yra svarbiausia.
Sutikau neprieštaraudamas ir stipriai suspaudžiau ją savo glėbyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.