Buvau kaip ir visi vaikinai, kurie norėdavo gauti dėmesio iš merginų ir tai niekada nekėlė didelių sunkumų.
Visada galėdavau pasirinkti bent iš kelių, bet amžius diktavo savo „madas“ - šiandien su viena, kita savaitę - su kita. Kaip ne keista, visada patraukdavau vyresnių panelių dėmesį, susirašinėdavom per naktis, su viena po pasimatymo keisdavomės ir laiškais.
Penkiolikos metų pirmą kartą draugavau per atstumą, vieną savaitgalį ji atvažiuoja pas mane, kitą – aš. Žinoma, tokie santykiai ilgai netruko, nes abiems norėjosi žmogų turėti šalia... Išsiskyrėm. Tuos santykius netgi galėčiau pavadinti pirmąja meile, drugeliai šoko pilve, taip sunku išsiskirti būdavo, bet...
Dienos lėkdavo kaip pasiutusios, mergina buvo ir mano klasiokė, slapstydavomės, kad kiti nesužinotų, o kartais ir pamokas praleisdavom - tokia ta mokyklinė meilė.
Vieną gražią dieną bičiulė į „Skype“ pokalbį pridėjo naują merginą: iš karto bandžiau užkalbinti ir prašiau nuotraukos. Pirmoji diena prabėgo nieko nepešus. Užtat prisimenu kaip dabar, kad visą kitą dieną praplepėjom ir apsikeitėm nuotraukom. Nusprendėm susitikti.
Kai ją pamačiau, iš karto pamilau, kojos linko tikrąja to žodžio prasme, buvo sunku rišliai kalbėti, bet tvirtai viduje jutau, kad tai mano žmogus. Kadangi buvo vasaros pradžia, ilgą laiką būdavome kartu, ji jau studijavo, tai praleisdamas paskutines pamokas mokykloje atlėkdavau pas ją.
Neilgai trukus kartu apsigyvenom, buityje sutarėm puikiai, kiekvieną dieną ją pamildavau vis kitokią. Abu žiūrėjome viena kryptimi, abiems buvo gera, tad nusprendėm susituokti. Šiais metais jau švęsim pirmąjį penkmetį, o didžiausia dovana buvo praėjusiais metais gimęs sūnus.
Aš ją beprotiškai myliu - tai mano gyveno draugė, palydovė, gelbėtoja, motyvuotoja ir visa, kas telpa į žodžius „amžinoji meilė“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: