Savo gyvenime nesu mylėjusi nė vieno vyro, nes vyko sudėtingi dalykai. Žinoma, buvo vyras (likau našlė), yra du sūnūs, buvo sugyventinis.
Dvidešimties metų epizodas – sunki kova dėl pačios išlikimo ir vaikų, permainos, kurios palietė ir suglumino, ne vieną šeimą sužlugdė finansiškai, ekonomikoje, politikoje – nepralenkė ir manęs dėl mano pačios kaltės.
Gal ir dairiausi atramos (partnerio), bet neradau. Jokių nei emocinių, nei intymių santykių neužmezgiau.
Kai užaugo sūnūs, mečiau darbą, kad pailsėčiau, save pažinčiau, nes buvau pasiilgusi skaitymo, savišvietos, samprotavimų, apmąstymų. Perskaičiau daugybę knygų, pradėjau skirti laiko savo išvaizdai, pomėgiams ir hobiams, atsitiesiau, išgražėjau pati sau, galvą iškėliau ir toliau nieko neieškojau. Išmokau nieko neimti į galvą (perdėtas jautrumas – menkos savišvietos padarinys), profilaktiškai tikrinau savo sveikatą pagal valstybės finansuojamas programas. Supratau, kad niekas negali man būti vadinama atrama – nei vaikai, nei vyras, nei draugai.
Visi savaip esame vieniši. Ši išvada mane sustiprino. Išsilaisvinau iš „ką žmonės pasakys“. Nefiksuoju žmonių žvilgsnių nei minioje, neieškau pritarimo. Nerealus jausmas, patikėkite. Supratau, ką reiškia gyventi savo gyvenimą, ką reiškia būti šeimininke.
Po kiek laiko panorau įsidarbinti, juk režimas, pastovios pajamos visada sveikiau. Bet grįžau į darbą tarsi kitas žmogus.
Neieškojau (partnerio) ir toliau. Mane surado. Neleisiu, galvojau, savo tvirtovės sugriauti, vaikščiosiu pakėlusi galvą, mėginsiu taikyti savo ilgųjų atostogų metų tiesas, nes be galo daug dar noriu sužinoti, pažinti, atrasti, samprotauti. Tačiau dabartinio mano vyro pastangų dėka supratau: taip, esame kiekvienas vieniši savaip, turime užgyvenę bėdas, skyles biudžete, savas šeimas, gimines, ydas, bet dalintis tuo, ką patyrėm abu, yra begalinis turtas! Puiku gyventi papildant vienas kitą, nesikišant į gyvenimus, gyvenant bendrai, nesikišant į praeitį, leidžiant laisvai veikti su savo užgyventa praeitimi, įsipareigojimais. Tai tobula. Linkiu visiems sutuoktiniams šeimoje tokio bendravimo.
Meilė – tai nuolatinis darbas, priežiūra, romantika, dėmesys, nuolatiniai pokalbiai dialogu, pasiaukojimas, atvirumas visais klausimais – piniginiais, sekso, įpročių, elgesio ir t.t. Nesitikėjimas kažko iš kito, bet ėmimasis iniciatyvos rodyti meilę darbais.
Ir visa tai vyksta su manimi! Abu sunkiai suprantame, kas vyksta.
Mudu sunkiai, bet maloniai ties tuo dirbame: audringi romantiški pasimatymai, kokybiškas, o kartais ir paaugliškas seksas, atsakomybė dėl savarankiško bei bendro gyvenimo, staigmenos, komplimentai. Taip, visur reikia dirbti.
Kai maniškis pradėjo asistuoti, jis man nepatiko, nė mintis apie jį nekilo, gal todėl, kad buvau „užsikonservavusi“. Ir užsigrūdinusi. Meilė – pirma, tikra, gili – atėjo palaipsniui. Manau, kad vyras turi rodyti dėmesį savo mylimajai. Tik ilgai rodomas, aiškiai matomas dėmesys mane sudrebino. Sudrebino visą mano gyvenimą.
Mudu džiaugiamės vienas kitu kiekvieną dieną, bet nepamirštam ir įsipareigojimų savo praeičiai, saviems vaikams ir giminėms bei draugams. Kartais labai sunkiai pavargstam darbuose, nes jei nedirbame, negauname užsakymų.
Gal jums įdomu, kiek laiko esame pažįstami vardais? Metus. Susituokę esame 3 mėnesius. Nerašau, būdama „ant bangos“. Man ne trylika.
Pažinti vienas kitą nėra ribų. Tai darome kiekvieną dieną. Gal paaugliai mudviem pavydės, nes kasdien vienas kitam parašome daugiau nei dešimt trumpųjų žinučių, susiskambiname ne po vieną kartą. Pasimatome po kelis kartus per dieną. Tam reikia pastangų. Kurstome pagarbą vienas kitam.
Patys darykite išvadas, kas yra tikroji meilė: ar tai chemija, vadinama aistra, kuri sumeta į lovą, po to lieka tuštuma, ar darbas (o tada ir chemija pasikeičia, susiderina, susimaišo).
Mano atvejis – pastarasis. Netingėkime mylėti meilę visa savo esybe. Gal šis straipsnis privers ką susimąstyti. Labai džiaugčiausi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!