Atvažiavau į Angliją sausio pradžioje su 250 svarų ir su 10 000 Lt skola.
Gyvenau pas draugą, jis padėjo šiek tiek nukreipdamas tam tikromis kryptimis. Tad po savaitės gavau darbą kaip „hardware electronics engineer“ (elektroninės aparatūros inžinierius - DELFI). Taisydavau įvairius spausdintuvus, kompiuterius, monitorius. Atlyginimas nebuvo didelis - tik 11 500 svarų per metus (maždaug 950-1000 svarų per mėnesį), iš jų tekdavo atiduoti 450 svarų mokesčiams. Miegojau ant čiužinio, neturėjau nieko, tik rankinę su keliais drabužiais (net čiužinį teko pirkti pripučiamą pradžioje iš „Tesco“).
Po 3 mėnesių darbdavys pamatė, kad esu geras darbuotojas, tai pakėlė algą iki 14 500 svarų per metus (tai maždaug 1100 svarų per mėnesį), taip pat dirbdavau nemažai viršvalandžių, už kuriuos mokėdavo 1,5 kartų daugiau, kai Lietuvoje per dieną dirbau po 10 valandų metus laiko, o mokėdavo tik už 8 valandas. Pamažu pradėjau pirkti daiktus (kompiuterį, baldus ir t.t.). Per pirmuosius pusantrų metų atidaviau visą skolą.
Kadangi visą tą laiką manęs Lietuvoje laukė sužadėtinė, tai nusprendžiau, kad ji jau irgi gali atvažiuoti. Deja, jai įvyko nelaimė ir ji prarado regėjimą (nuo diabeto ir nuo daktarų nemokšiškumo). Lietuvoje ji tapo 1 grupės invalide. Kauno klinikų daktarai sakė, jog „reikia laiko ir matysi'“. Kadangi aš ne esu iš tų žmonių, kur spjauna į viską, nusprendžiau, kad reikia vis vien jai padėti, todėl atsivežiau ją į Didžiąją Britaniją, nors jos mama ir buvo prieš.
Apsilankėme pas gydytojus, gavome siuntimą ten, kur tik paprašydavome. Gydymas jai buvo nemokamas, nes ji - bedarbė. O kai gavome iš Anglijos gydytojų patvirtinimą, jog ji daugiau niekada nebematys, ji buvo užregistruota į aklųjų draugiją Kembridžšyre. Tuomet viskas pradėjo judėti automatiškai, nereikėjo nieko daryti.
Atsirado rūpybos darbuotoja, mergina pradėjo gauti pašalpą. Gydymas ir vaistai nekainavo nieko, nors ji ir bedarbė, gavusi invalidumą visam gyvenimui.
Po pirmųjų metų mane darbdavys vėl pasikvietė, pamaniau kad atleis ar gausiu velnių už nemažai praleistų darbo valandų, bet, deja, pasikvietė, nes norėjo pakelti atlyginimą neva už kruopščiai atliktą darbą. Tuomet atlyginimas pakilo iki 16 000 svarų (maždaug 1250 per mėnesį). Visuomet stengiausi dirbti kiek įmanoma ilgiau, viršvalandžius.
Po 3 metų darbo kompanijai šiek tiek nepasisekė ir ji prarado svarbius kontraktus, todėl teko atleisti 16-ika darbuotojų (iš 45), tarp tų 16-ikos buvau ir aš. Na, žinau, gal skamba keistai, kad dirbau gerai, o atleido... Bet jie atleido pirmiausiai svetimšalius, nes jau taip būna Anglijoje. Aišku, po dviejų mėnesių jie man skambino ir paprašė, jog sugrįžčiau, bet apie tai - vėliau.
Kadangi dirbti „hardware electronics engineer“ nėra mano specialybė, aš smarkiai dėl to neišgyvenau ir pradėjau ieškoti naujo darbo. Po mėnesio gavau naują darbą kaip „IT support executive“ (pagalbinis IT darbuotojas – DELFI) ir atlyginimas iš pradžių per metus buvo 18 000 svarų (taip, gana mažas kaip tos srities specialistui). Padirbėjus du mėnesius persikraustėme į naują būstą, jog galėtumėme gyventi tik dviese, o ne trise, nes visą tą laiką dalinomės būstu su draugu, pas kurį atvažiavau iš pradžių.
Dar po 6 mėnesių draugei nuo diabeto atsisakė veikti inkstai. Dėl šios priežasties jai šiuo metu atliekama dializė, kurią ji darosi kas antrą dieną po 4 valandas. Mano atlyginimas toje kompanijoje pakilo iki 21 000 svarų per metus (plius didžiulės tūkstantinės premijos bei viršvalandžiai) (1500 per mėnesį - ir čia tik atlyginimas), draugės invalidumo pašalpa ir kitos taip pat prasideda. Naujam būstui per mėnesį išleidžiame apie 850 svarų, gyvename tikrai prabangiame bute.
Draugei teko mėnesį gulėti ligoninėje ir todėl į darbą aš negalėjau nuvykti, nes ji angliškai nekalba taip gerai kaip aš, be to, ji ir nemato, todėl jai buvo labai sunku. Darbdavys vis tiek sumokėjo man visą atlyginimą, nors tą mėnesį darbe buvau tik 4 dienas. Jis man pasakė: „eik tiek, kiek reikia, mes tau sumokėsim. Ir tokių kaip tu tai ne kiekvieną dieną pavyksta surasti. Todėl mums tu kaip šeimos narys. Būk be baimės“.
Iš mūsų įplaukų iš viso sutaupome apie 10 000 litų per metus, be kita ko, neblogai išgyvename, perkame, ką norim (kalbant apie maistą ir drabužius). Dar paatostogauti į Lietuvą grįžtam bent kartą per metus ir kartą per metus pasikviečiame tėvus į Angliją savaitei ar ilgesniam laikui (visiškai išlaikome ir bilietus nuperkame). Plius, dar turiu ne vieną darbą, kuriame užsidirbu papildomai. Kitaip sakant, laisvą laiką stengiuosi skirti dirbdamas sau. Išmokau skaniai gaminti, nes draugė buvo kulinarė, apakusi išmokė šio amato mane.
Iš tiesų nėra lengva nei man, nei jai, bet galiu pasakyti, jog Lietuvoje būtų 10 kartų sunkiau.
Išvada:
Gyvenimas lengvesnis nei Lietuvoje. Už vaistus nereikia mokėti. Gauname pašalpų. Sutaupyti pavyksta ir dar lieka nemažai malonumams bei mokslams. Anglijoje diplomas nelabai kam įdomus, labiau įdomi patirtis ir parodymas, ką ir kaip moki dirbti. Žmonės malonesni. Aišku, pasiilgstame draugų bei giminaičių, kurie liko Lietuvoje bei lietuviškų orų (Anglijoje dažnai lyja). Bet yra „Skype“, yra „Facebook“ ir pinigų, kurie tą ilgesį sumažina.
Pastaba:
Galėčiau pasakoti, kaip viskas yra geriau nei Lietuvoje, bet turit patys tai pamatyti. Man vienur sekasi, kitur ne, tai čia taip pat ir kitiems. Svarbiausia galvoti, pas ką važiuojate. Jei atvažiuojate pas nevykėlius, tai ir patys tokiais tampate ir po to verkšlenate, kad ten nepasisekė ar kad Anglijoje blogiau nei Lietuvoje. O norint rasti darbą bet kokioje gamykloje ar fabrike, tai gali padaryti per 1-5 dienas. Bet argi tokios pajamos jus tenkins? Visi norime daug uždirbti nieko nedirbdami. Bet, deja, taip neišeina. Kiek įdėsi, tiek ir gausi. Čia mano gyvenimas, čia mano patirtis. Man asmeniškai čia patinka ir jei taip ir toliau, tai artėjančius penkerius metus tikrai neplanuoju grįžti.
P.S.: Anglijoje nusipirkti 25 metams būstą išsimokėtinai išeina pigiau nei tuos 25 metus jį nuomotis. Nuoma su komunaliniais mokesčiais – 1000 svarų, kai tuo metu bankui, įskaičiavus ir komunalinius mokesčius bei draudimą nelaimės atveju, išeitų 800 svarų. Sunkiausiai daugeliui yra surinkti pradinį įnašą, kuris yra 10-15 proc. kainos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: