Visų pirma iš savo kaip architektūros istorijos studentės kampo įžvelgiu daug teigiamų pliusų šiame renginyje. Dedu pliusą tai nedidelei entuziastų – romantikų grupelei, kuri mato Lietuvos medinės architektūros paveldo svarbą.
Medis mūsų krašte ilgą laiką buvo vietinė, populiari ir pigi statybinė medžiaga. Kai maždaug XX a. 3 deš. medinis miestiečio namas buvo laikomas pigiu, šiandie tas pats, praėjusiame amžiuje statytas medinis reliktas tampa gana nepigios gyvensenos ženklu. Ar bent apmąstoma kiek „kerta“ per kišenę turėti į kultūros paveldo registrą įtrauktą medinį pastatą?
Taip, sutinku, jei tai – vertybė, reikia saugoti. Bet ką daryti eiliniam Žaliakalnio pensininkui,, kuris gyvena griūnančiame kultūros paveldo objekte? Medinį namą reikia maždaug kas dešimtmetį perdažyti, blogu pavyzdžiu laikoma jei į tokį namą įstatomi plastikiniai langai, nepritaikant keičiama stogo danga.
Neduok Dieve, plastikinis langas bus neoriginalios nišos dydžio ir atvers savininkui plačią gatvės panoramą. Apie medinio fasado padengimą kitomis, nemedinėmis medžiagomis, ar pristatant priestatus, jau net nekalbu. Visko būna: tai lengva pamatyti, kai gauni namų darbo užduotį aprašyti medinį paveldo objektą. Eini gatve, matai gerus, matai blogus pavyzdžius, vėliau padiskutuoji, supranti, kas tinkamai saugo medinį paveldą, kas - nelabai.
Iki šio renginio laikiau save pasyvia stebėtoja, gal kiek „prijaučiau“ medinei architektūrai, tačiau po jo nuomonė tapo dvilype. Viena pusė kalbėjo ir įtikinėjo tuos beveik kanoninius vadovėlių ir dėstytojų įkaltus prioritetus – medinė architektūra yra mūsų unikalus palikimas, senas šiltas medis pasakoja savo ilgą istoriją, drožyba ir etninė pasaka kuria tą romantišką nuotaiką, kuri žavi savo natūralia prigimtimi.
Iš kitos pusės ausį rėžia stambi moteriškė, kuri kaip žirnius beria savo medinio namo problemas - medinis namas įtraukas į registrą t. y. jis saugomas, jo būklė tokia, jog velnias sprandą nusisuktų. Gaisrai, senas amžius, drėgmė, neduok Dieve, dar pelėsis. Kaip žinia, šalies ekonominė būklė retam gyventojui palanki, tad iš kur rasti jėgų ir finansų tam griūnančiam, mediniam paveldui tinkamai išsaugoti? Tokiam namui tinkamos ne bet kokios medžiagos. Čia ir susiduria du skirtingi poliai su savom tiesom, prioritetais ir galimybėm.
Jei kas paklaustų į kurią pusę linkstu, sunku būtų atsakyti, turbūt suprantu abi. Tikiuosi, jog tokie renginiai kurie skatina pastarąsias mintis ateityje būtų dažnesni. Tikiu, kad tai velniškai sunkaus darbo pradžia ir kad realius jo vaisius skinsime dar negreitai. Bet kaip smagu ateityje būtų pasakoti: „o viskas prasidėjo taip - keli medinės architektūros mylėtojai pradėjo savo senai brandintą mintį - išsaugoti medinį architektūros paveldą. Vienas iš pirmųjų jų renginių buvo ,,Žalios“medinės architektūros išsaugojimo idėjos“...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!