Pasižiūrėjau reportažą iš Latvijos, susinervinau: kaip gali parduotuvė šitaip kalbėti apie savo žuvusius pirkėjus!
Išėjau duonos nusipirkti. Bet nutariau būti solidari su latviais. Taigi – pirkti ne „Maximoje“. Tegu sau pajunta, ką reiškia paprasto kliento nuomonė, jei parduotuvė, sugriuvus pastatui, net neprisimena posakio „mea culpa, mea culpa, mea maxima...“!
Stabtelėjau mielos – nors ir praskolintos - sostinės sankryžoje, kur subėga net penkios gatvės: Žalgirio, Rinktinės, Apkasų, Minties, Tuskulėnų. Pasvarsčiau – į kurią čia pusę pasukti norint nepirkti pas tuos, kurie negalvoja apie žuvusius žmones. Aišku, galvoja kitaip – bus jiems tų pirkėjų.
Ir čia pagavau esanti „Maximų“ apsuptyje. Pala: buvau matematikos mokytoja. Tai svarstau vaizdžiai: jei paimtumėte skriestuvą ir, įbedę į sankryžos tašką žemėlapy, apibrėžtumėte apskritimą – gautumėte labai gerą rezutatą: viena, antra, trečia, ketvirta...„Maxima“. Į kurią pusę bepasisukčiau – artimiausius nuo šimto iki trijų šimtų metrų skirtingo dydžio „Maxima“.
Labai neblogai – jokios konkurencijos. Prisimenu: tūnojo keletą metų vieno namo pusrūsyje „Pumpuro“ parduotuvėlė. Užsidarė. Taip pat užsidarė priešingoje pusėje, už didžiosios „Maximos“ kita – be pavadinimo. Aš jų iki šios dienos ir nepasigedau.
Taigi, stoviu sankryžoje, dega žalia, bet aš nežinau, kur link eiti – vis dar noriu būti tokia iš principo solidari, kupina sąjūdžio dvasios, ori, besivadovaujanti doros vertybėmis.
Ir čia pat sustoja dideli ratai, į juodas duris paneria blizgus stiklas, išlenda pro langą lietuviška nosis:
- Durna tu boba, eisi ar ne? Per tokias paskui baudas gaunam.
Staiga nutyla, sumurma:
- Sorry..., mokytoja.
Tada mano principingumas išblėsta. Turėčiau eiti kažkur žymiai toliau, o gal autobusu važiuoti – iki... iki kur? Štai tau ir solidarizuokis. Turėjau pagalvoti žymiai protingiau: argi „Maxima“ kalta, kad ji tave apsupo? Juk yra konkurenciją skatinantys įstatymai, ką? Ir institucijos yra, kurios „saugo“ mus nuo monopolio? Turbūt ir miesto savivaldybėje yra departamentų, kurie derina projektus, braižo miesto planus ir taip pat atsakingai pasvarsto, kad turi būti viename kvadratiniame kilometre bent šiokia tokia įvairovė?
Man dega raudona, bet aš galiu pasisukti ir sau eiti „per žalią“. Ir būčiau perėjusi gatvę, ramiai nuėjusi į artimiausią „Maximą“ – nes prisiminiau apie teikiamas gyvenimo nuolaidas. Juoba kad ant stogo nieko dabar papildomo nedaro – gal neįgrius. Tačiau tada kažkodėl tvojau per tą užsidariusį lexus-šmeksus langą, už kurio pasislėpė turtingas žmogutis – mano mokinys. „Sorry“.
- Gerbiamoji, todėl Jus ir esate sulaikyta – taip elgtis viešoje vietoje negražu. Pasirašykite protokolą, kad su viskuo sutinkate.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!