Mano Valentino dienos košmaras: tokio „pasveikinimo“ nelinkėčiau niekam

Mes tarėmės niekaip ypatingai nešvęsti, paprastai dviese pabūti. Santykiuose buvo problemų iš anksčiau, jau kurį laiką nesusišnekėjome, bet jis prašė dar kartą pabandyti ir sakė, kad Valentino diena bus puiki proga skirti dėmesio vienas kitam.

Nupirkau jam dovanų kvepalus ir pasipuošiau. Buvome susitarę susitikti per pietus ir praleisti laiką iki kitos dienos pavakarės.

Ateina 11 val., jau ruošiausi, ateina 12 val. – nieko, 13 val., 14 val... Skambinu, rašau, o jo nėra, dingęs. Paskui pasirodė tris valandas vėluodamas ir pasiaiškino, kad užsižaidė kompiuteriu ir nepastebėjo laiko. „Užsižaidžiau“ – buvo pažodžiui jo paaiškinimas!

Niekur nebenorėjau važiuoti, bet jis kažkaip įtikino. Išvažiavome, pasakiau, kad taip ir nevalgiau pietų. Jis vėl sureagavo taip, kaip būtų nustebęs ir pamiršęs, kad žmonės dar ir pietauja, o tarėmės susitikti gi per pietus. Bet susigaudė, sako, tuoj sustosim.

Tada sustojo spėkite kur? Degalinėje! Ir grįžo į mašiną su dviem dešrainiais, ir kava popieriniuose puodeliuose. Dar pajuokavo: „Kiekvienam vyrui patinka žiūrėti, kaip mergina valgo dešrainį.“

Tada sakė, važiuojam į labai gražią vietą. Na, gerai. Nusivežė mane į kažkokią smėlio atkarpą prie Nemuno. Ten buvo baisiai murzina, primėtyta butelių, nuorūkų, o vienas suoliukas ir tas sulūžęs.

Pasėdėjom ant to suoliuko iš bėdos, palaukiau, kol jis parūkė, ir tada paprašiau parvežti mane namo. Bet jis atsakė, kad dar turi daug ką suplanavęs ir paprašė praleist dieną bei naktį iki galo. Na, sutikau, net pati nebežinau, kodėl.

Tada nuvažiavome į nakčiai išnuomotą butą. Ten buvo kažkoks košmaras. Visų pirma, nešildoma. Kadangi vasaris – žiema, tikrai buvo labai šalta. Visų antra, visas butas buvo papuoštas tamsiai raudona spalva, neva, romantiška. Jis pasakė, kad galime pasimylėti, jog sušiltume. Mano noras pasimylėti – na, galite įsivaizduoti, koks jis buvo tuo metu. Aš tik norėjau namo.

Bet tada jis pasakė, kad turi man staigmeną – dovaną. Ištraukiau ir padaviau jo kvepalus, o jis man padavė didžiausią pakuotę prezervatyvų su skoniais. Sako, galėsim džiaugtis abu. To man jau buvo per daug.

Tokios Valentino dienos niekam nelinkėčiau. Tą naktį liepiau jam parvežti namo, o po to ir išsiskyrėme. Nuojauta nemeluoja – jei nori skirtis, reiškia, ne be reikalo, ir jokie „Valentino planai“ neturėtų to pakeisti.