Nežinau, ar tai, ką parašysiu, bus išspausdinta, nes tai, kas guli man ant širdies, daugumai žmonių gali atrodyti tik verta jų pasipiktinimo, tad jei mano žodžiai ką nors įžeis, prašau atleisti, mano tikslas tikrai nėra įžeidinėti.
© Shutterstock nuotr.

Esu mama, kurios vaikas ilgus metus sėdi įkalinimo įstaigoje. Jau seniai išverkiau visas ašaras, bent taip man atrodė, nes vieną dieną jos ėmė ir nustojo tekėti. Baigėsi ne ašaros, tiesiog radau pakankamai stiprybės susiimti.

Dabar gyvenu su tuo, jog mano vaikas atėmė kito žmogaus gyvybę. Ilgus metus kaltinau save dėl to, kas nutiko ir šiandien tą patį matau akyse mamų, kurių vaikai įklimpę į panašias bėdas. Ir tas žmonių mirties nuosprendžio svarstymas tik sužadino kitų pyktį, neapykantą, keršto troškimą ir kitus blogus jausmus, bet tai neturi nieko bendro su teisingumo įgyvendinimu.

Spauda tarsi mėgaujasi visais aplink vykstančiais smurtiniais nusikaltimais, televizija pilna diskusijų apie kiekvieną iš jų, viską ištampo iki smulkiausių smulkmenų. Bet ar nors vienas iš tų laidų štampuotojų susimąsto, ką daro? Ir kodėl po kiekvienu straipsniu, pasirodančiu internete, tiek daug piktų komentarų, atrodo, kad Lietuvą apsėdo budeliai, nes visi vienu balsu šaukia „akis už akį“, „reikia žiaurius nusikaltėlius pakarti, nušauti, numarinti“...

Taip galvoja ne tik suaugę žmonės, bet ir dauguma jaunų žmonių t.y. mūsų vaikai. Tokia ta ir mūsų ateitis. Stebimės, kodėl tiek daug žiaurumo aplink, kodėl vieni kitus muša, spardo, žudo – lyg ir be priežasties.

Priežastis yra visur, tik mes jos nenorime matyti. Pyktis gimdo pyktį, neapykanta – neapykantą, juk taip prarastai gi neatsuksi kito žando, jei gauni per vieną. Mumyse tiek daug pykčio, kad išsiveržęs iš mūsų jis padaro daug blogų darbų.

Nemanau, kad tie jauni vaikinai, kurie spardė žinomą žmogų, yra žiaurūs ar kokie nors psichopatai – tai tie patys mūsų vaikai, gerai besimokantys, mylintys ir mylimi, tiesiog tuo metu veikė pyktis, neapykanta ir, žinoma, alkoholis. Niekas juk nenorėjo ir tikrai nesitikėjo tokios įvykio baigties.

Man labai gaila dėl to, kas įvyko, ir tikrai nuoširdžiai užjaučiu to žmogaus artimuosius, bet to, kas padaryta, atgal nebesugrąžinsi. Tokių įvykių nutinka begalė.

Suprantu skausmą artimųjų, kurie neteko mylimo žmogaus, bet po kiekvieno padaryto nusikaltimo kaip taisyklė iš paskos seka virtinė blogio – tai kerštas, neapykanta nusikaltėliui. Ir tada veikia nebe sveikas protas ar teisingumas, bet už mus šneka mūsų skausmas – „aš padarysiu, kad nusikaltėlis kentėtų taip pat, kaip ir mano artimas kentėjo“. Savo mintimis tampame patys panašūs į tuos žudikus. Tada už mus sprendžia mūsų pyktis, bet laikas skausmą numalšina, pyktis atslėgsta, išmokstame jei ne atleisti, tai bent susitaikyti su netektimi ir gyventi toliau. Bet ar tikrai galime svarstyti apie mirties bausmę, kai esame jauni ar nieko nepatyrę savo kailiu ir priimame tai kaip vienintelį būdą sustabdyti žiaurumui.

Gaila, bet iš svetimų klaidų nesimokome, o kai patys tą lemtingą klaidą padarome, būna per vėlu mokytis.

Mano vaikas pasakojo, kaip kalėjime medikai kaliniui siuva sužalojimus be nuskausminamųjų. Gydytoja nustebo, kodėl jam skauda, o seselė pasakė, kad nesuleido vaistų – „lai jam skauda, juk ir jis skaudžiai darė kitiems.“ Jei mes visi taip galvotumėm, tai gal kepėjas imtų spjaudyti į duoną. Visoks darbas yra sunkus, jei neturi supratimo, dėl ko tai darai, jei jame nematai prasmės. Aš rašau su mintimis – jei išspausdins – gal tai perskaitys mama, kurioje vis dar didžiulis kaltės jausmas dėl savo vaiko padarytų klaidų – nustokit sukti galvą, „ką padariau ne taip“, ir tikrai jūs nekalta dėl vyro, kuris neišbrenda iš alkoholio ar smurtauja prieš jus, vaikus. Viskas, kas buvo praeityje, yra nepakeičiama, bet visa, kas bus, priklauso tikrai nuo jūsų. Tad jei galit dabar – tai apsikabinkit savo vaiką, koks jis bebūtų – tai dalis jūsų. Meilė daug stipresnė už neapykantą ir ji gali daug daugiau.

Ir norėčiau paklausti, ar kiekvienas iš tų piktų komentarų rašytojų po kriminalinių įvykių straipsniais gali būti tikras, kad jis pats nepateks į panašią situaciją, ar kas nors iš jo artimųjų, tada pasaulis gali apsiversti aukštyn kojom. Juk net nesusimąstom, kaip greitai galime kad ir netyčia patekti į tą „žmogžudžio“ situaciją – tereikia vos kelių lemtingų klaidų kelyje, darbe ar bet kur kitur.

Deja, dauguma iš mūsų galvoja, kad tai vyksta kažkur toli, ir tikrai mūsų niekada nepasieks. Taip galvojau ir aš, kol lemtinga žinia apie tai, kad mano vaikas vaikas atėmė kitam žmogui gyvybę, mane prispaudė prie žemės. Viduje viskas apsivertė, ėmiau gyventi tik ta mintimi, pjovė begalė klausimų, į kuriuos atsakymų nebuvo, bet aš vis tiek bandžiau juos rasti. Atrodė, jog eini gatve ir visi į tave atsisuka, visi tave pažįsta, smerkia, rodo pirštais. Gyvenu mažame miestelyje, tad gal taip ir buvo. Neliko nei tikslo, nei priežasties eiti toliau, norėjosi užsikasti ir nebeišlįsti.

Juk tas žurnalistas, kuris lenda į akis žudiko mamos, mato tik žudiko gimdytoją, negi jis gilinsis į tai, ką ji jaučia, kuo ji gyvena, ir ar iš viso ji benori gyventi. Juk reikia informuoti visuomenę apie žiaurų nusikaltimą. Tad, mielas žurnaliste, mano vaikas lygiai toks pats kaip ir visi kiti, nematau jame žiaurumo, nes jo jame tiesiog nėra, nežinau, kas jį paskatino nusikalsti, ir atsakymo nebeieškau, myliu savo vaiką net ir dabar, nes jis mano vaikas, jį užauginau, išleidau į gyvenimą ir tikiu, kad jo gyvenimas dar atsisuks į šviesiąją pusę.

Jei dabar nusisukčiau nuo savo vaiko, nors jis ir žudikas, tai kas jam padėtų išlikti žmogumi, nes jam lygiai taip pat sunku, o gal net sunkiau nei man, juk jis kaltas dėl kito gyvybės, jis gyvena su nepakeliama našta – tai kas, jei ne aš, ją padėsiu nešti. Alkoholis, narkotikai – vieniems pavyksta iš to išlipti, kitiems – ne, bet dažniausiai pritrūksta artimųjų palaikymo, pastangų bei noro padėti, nes labai sunku suvokti, kaip narkotikai gali pakeisti tau mylimą ir brangų žmogų, ir ką jis gali padaryti dėl jų. Išeitis visada yra ir pagalbą galime rasti, tik labai reikia to norėti.

Visi bando užsimerkti ir nematyti tos dalies, kuri mūsų šalies nepuošia – nusikaltėlių, alkoholikų, narkomanų, benamių, bet juk jie iš Marso neatskrido, tai tie patys žmonės, tik nesugebantys išbristi iš sunkumų, o patys artimiausi juos tiesiog paliko likimo valiai. Juk paprasčiau įvesti mirties bausmę ir visais jais atsikratyti, nei pripažinti, kad jie mūsų visuomenės dalis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo patirtimi, papasakoti savo istoriją? Tai galite padaryti žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Eksperimentas „Laikinoji emigracija“ arba pusamžio perspektyvos Vokietijoje (27)

Išbandyti save laisvoje darbo rinkoje užsienyje knietėjo man jau seniai. Šioje vietoje, manau,...

Eksperimentas pažinčių svetainėje: tinderio princų pasiūlymai ir gvazdikų pasimatymas (131)

Turbūt dažnas vyras turi draugę/kolegę/sesę, kuri yra ištarusi frazę panašią į „Tinderis...

Skaitytojai dalijasi istorijomis: ką daryti, jei persekioja kelyje? (110)

DELFI skaitytojos istorija apie tai, kaip naktį ją automobiliu persekiojo nežinomas vyras...

Emigranto atostogos Lietuvoje: turėjo būti pati nuobodžiausia savaitė, bet išskrendant spaudė širdį (106)

Ne dėl neblaivių lietuvių krečiamų cirkų oro uostose ir lėktuvuose, bet skrydis namo į...

Top naujienos

Savaitės pradžioje Lietuvos orus lems ciklonas (5)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šilčiausiąją šio ciklono dalį. Aukščiausia temperatūra...

Laikantis Viduržemio jūros regiono dietos pagerėja sveikata: egzotiška mityba lengvai suderinama su lietuviška (68)

Jeigu norite valgyti kaip tikras Viduržemio jūros regiono gyventojas, pasirodo, visai nereikia...

Parduotuvės vadovas apie krentančius pardavimus: kažkas jaučiasi, bet nežinau tik kas (361)

Tiek Lietuvoje, tiek Europoje kalbama, kad šiuo metu yra ekonominis pakilimas.

Kraupios pliušiniais žaislais nuklotos vaikų kapinės: ten patekus norisi sukalbėti visas maldas, kurias moki (15)

Ilgas žvyrkelis. Šalia jo – sena, medinė, išvirtusi tvora. Aplink matosi kelios trobelės,...

Šio diktatoriaus tironija sunkiai protu suvokiama: po masinės egzekucijos prancūzams trūko kantrybė prabangiose vilose – kraupūs radiniai (106)

Centrinė Afrikos Respublika ( CAR ), nepaisant neapsakomai gausių gamtinių išteklių, išlieka...

Kremliaus logika: baugina JAV bombonešiais Lietuvoje, bet pasienyje griaudi rusų bombos (1063)

Kodėl NATO sąmoningai kursto įtampą pasienyje su Rusija ? Kodėl Lietuvoje JAV ir...

Į legionieriaus vėlyvą atsisveikinimą smagiai reagavo ir Juškevičius, ir buvęs strategas (1)

Dar birželio antroje pusėje Žanis Peineris raitė parašą ant sutarties su Stambulo...

Baigėsi festivalis „Karklė“: didžiausi gerbėjai jau laukia kitų metų Papildytos nuotraukų galerijos (46)

Tris dienas trukusiame festivalyje „ Karklė Live Music Beatch 2018“ nuskambėjo paskutinis šių...

Nakvynės vietos įsiminė ilgam: vienoje – įdėmus savininko žvilgsnis, kitoje – dušas kambaryje (3)

Pasiskaičiusi istorijų apie prastus ir keistus viešbučius, nutariau parašyti ir savo...

Justino Jankevičiaus nebelieka „Kitokiuose pasikalbėjimuose“: šiandien mes sukame skirtingais keliais (40)

„Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas Mantas Bertulis socialiniame tinkle „Facebook“...