Nežinau, ar tai, ką parašysiu, bus išspausdinta, nes tai, kas guli man ant širdies, daugumai žmonių gali atrodyti tik verta jų pasipiktinimo, tad jei mano žodžiai ką nors įžeis, prašau atleisti, mano tikslas tikrai nėra įžeidinėti.
© Shutterstock nuotr.

Esu mama, kurios vaikas ilgus metus sėdi įkalinimo įstaigoje. Jau seniai išverkiau visas ašaras, bent taip man atrodė, nes vieną dieną jos ėmė ir nustojo tekėti. Baigėsi ne ašaros, tiesiog radau pakankamai stiprybės susiimti.

Dabar gyvenu su tuo, jog mano vaikas atėmė kito žmogaus gyvybę. Ilgus metus kaltinau save dėl to, kas nutiko ir šiandien tą patį matau akyse mamų, kurių vaikai įklimpę į panašias bėdas. Ir tas žmonių mirties nuosprendžio svarstymas tik sužadino kitų pyktį, neapykantą, keršto troškimą ir kitus blogus jausmus, bet tai neturi nieko bendro su teisingumo įgyvendinimu.

Spauda tarsi mėgaujasi visais aplink vykstančiais smurtiniais nusikaltimais, televizija pilna diskusijų apie kiekvieną iš jų, viską ištampo iki smulkiausių smulkmenų. Bet ar nors vienas iš tų laidų štampuotojų susimąsto, ką daro? Ir kodėl po kiekvienu straipsniu, pasirodančiu internete, tiek daug piktų komentarų, atrodo, kad Lietuvą apsėdo budeliai, nes visi vienu balsu šaukia „akis už akį“, „reikia žiaurius nusikaltėlius pakarti, nušauti, numarinti“...

Taip galvoja ne tik suaugę žmonės, bet ir dauguma jaunų žmonių t.y. mūsų vaikai. Tokia ta ir mūsų ateitis. Stebimės, kodėl tiek daug žiaurumo aplink, kodėl vieni kitus muša, spardo, žudo – lyg ir be priežasties.

Priežastis yra visur, tik mes jos nenorime matyti. Pyktis gimdo pyktį, neapykanta – neapykantą, juk taip prarastai gi neatsuksi kito žando, jei gauni per vieną. Mumyse tiek daug pykčio, kad išsiveržęs iš mūsų jis padaro daug blogų darbų.

Nemanau, kad tie jauni vaikinai, kurie spardė žinomą žmogų, yra žiaurūs ar kokie nors psichopatai – tai tie patys mūsų vaikai, gerai besimokantys, mylintys ir mylimi, tiesiog tuo metu veikė pyktis, neapykanta ir, žinoma, alkoholis. Niekas juk nenorėjo ir tikrai nesitikėjo tokios įvykio baigties.

Man labai gaila dėl to, kas įvyko, ir tikrai nuoširdžiai užjaučiu to žmogaus artimuosius, bet to, kas padaryta, atgal nebesugrąžinsi. Tokių įvykių nutinka begalė.

Suprantu skausmą artimųjų, kurie neteko mylimo žmogaus, bet po kiekvieno padaryto nusikaltimo kaip taisyklė iš paskos seka virtinė blogio – tai kerštas, neapykanta nusikaltėliui. Ir tada veikia nebe sveikas protas ar teisingumas, bet už mus šneka mūsų skausmas – „aš padarysiu, kad nusikaltėlis kentėtų taip pat, kaip ir mano artimas kentėjo“. Savo mintimis tampame patys panašūs į tuos žudikus. Tada už mus sprendžia mūsų pyktis, bet laikas skausmą numalšina, pyktis atslėgsta, išmokstame jei ne atleisti, tai bent susitaikyti su netektimi ir gyventi toliau. Bet ar tikrai galime svarstyti apie mirties bausmę, kai esame jauni ar nieko nepatyrę savo kailiu ir priimame tai kaip vienintelį būdą sustabdyti žiaurumui.

Gaila, bet iš svetimų klaidų nesimokome, o kai patys tą lemtingą klaidą padarome, būna per vėlu mokytis.

Mano vaikas pasakojo, kaip kalėjime medikai kaliniui siuva sužalojimus be nuskausminamųjų. Gydytoja nustebo, kodėl jam skauda, o seselė pasakė, kad nesuleido vaistų – „lai jam skauda, juk ir jis skaudžiai darė kitiems.“ Jei mes visi taip galvotumėm, tai gal kepėjas imtų spjaudyti į duoną. Visoks darbas yra sunkus, jei neturi supratimo, dėl ko tai darai, jei jame nematai prasmės. Aš rašau su mintimis – jei išspausdins – gal tai perskaitys mama, kurioje vis dar didžiulis kaltės jausmas dėl savo vaiko padarytų klaidų – nustokit sukti galvą, „ką padariau ne taip“, ir tikrai jūs nekalta dėl vyro, kuris neišbrenda iš alkoholio ar smurtauja prieš jus, vaikus. Viskas, kas buvo praeityje, yra nepakeičiama, bet visa, kas bus, priklauso tikrai nuo jūsų. Tad jei galit dabar – tai apsikabinkit savo vaiką, koks jis bebūtų – tai dalis jūsų. Meilė daug stipresnė už neapykantą ir ji gali daug daugiau.

Ir norėčiau paklausti, ar kiekvienas iš tų piktų komentarų rašytojų po kriminalinių įvykių straipsniais gali būti tikras, kad jis pats nepateks į panašią situaciją, ar kas nors iš jo artimųjų, tada pasaulis gali apsiversti aukštyn kojom. Juk net nesusimąstom, kaip greitai galime kad ir netyčia patekti į tą „žmogžudžio“ situaciją – tereikia vos kelių lemtingų klaidų kelyje, darbe ar bet kur kitur.

Deja, dauguma iš mūsų galvoja, kad tai vyksta kažkur toli, ir tikrai mūsų niekada nepasieks. Taip galvojau ir aš, kol lemtinga žinia apie tai, kad mano vaikas vaikas atėmė kitam žmogui gyvybę, mane prispaudė prie žemės. Viduje viskas apsivertė, ėmiau gyventi tik ta mintimi, pjovė begalė klausimų, į kuriuos atsakymų nebuvo, bet aš vis tiek bandžiau juos rasti. Atrodė, jog eini gatve ir visi į tave atsisuka, visi tave pažįsta, smerkia, rodo pirštais. Gyvenu mažame miestelyje, tad gal taip ir buvo. Neliko nei tikslo, nei priežasties eiti toliau, norėjosi užsikasti ir nebeišlįsti.

Juk tas žurnalistas, kuris lenda į akis žudiko mamos, mato tik žudiko gimdytoją, negi jis gilinsis į tai, ką ji jaučia, kuo ji gyvena, ir ar iš viso ji benori gyventi. Juk reikia informuoti visuomenę apie žiaurų nusikaltimą. Tad, mielas žurnaliste, mano vaikas lygiai toks pats kaip ir visi kiti, nematau jame žiaurumo, nes jo jame tiesiog nėra, nežinau, kas jį paskatino nusikalsti, ir atsakymo nebeieškau, myliu savo vaiką net ir dabar, nes jis mano vaikas, jį užauginau, išleidau į gyvenimą ir tikiu, kad jo gyvenimas dar atsisuks į šviesiąją pusę.

Jei dabar nusisukčiau nuo savo vaiko, nors jis ir žudikas, tai kas jam padėtų išlikti žmogumi, nes jam lygiai taip pat sunku, o gal net sunkiau nei man, juk jis kaltas dėl kito gyvybės, jis gyvena su nepakeliama našta – tai kas, jei ne aš, ją padėsiu nešti. Alkoholis, narkotikai – vieniems pavyksta iš to išlipti, kitiems – ne, bet dažniausiai pritrūksta artimųjų palaikymo, pastangų bei noro padėti, nes labai sunku suvokti, kaip narkotikai gali pakeisti tau mylimą ir brangų žmogų, ir ką jis gali padaryti dėl jų. Išeitis visada yra ir pagalbą galime rasti, tik labai reikia to norėti.

Visi bando užsimerkti ir nematyti tos dalies, kuri mūsų šalies nepuošia – nusikaltėlių, alkoholikų, narkomanų, benamių, bet juk jie iš Marso neatskrido, tai tie patys žmonės, tik nesugebantys išbristi iš sunkumų, o patys artimiausi juos tiesiog paliko likimo valiai. Juk paprasčiau įvesti mirties bausmę ir visais jais atsikratyti, nei pripažinti, kad jie mūsų visuomenės dalis.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo patirtimi, papasakoti savo istoriją? Tai galite padaryti žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Po vakarykštės „Žalgirio“ pergalės užmirškime svaičiojimus apie „vidutiniokus“ (38)

Po vakarykščio laimėjimo prieš Pirėjo „Olimpiakos“, šiandien visi tik ir kalba apie Lietuvos...

Situacija dviračių take suerzino: kodėl šie žmonės neemigravo? (36)

Noriu pasidalinti pirmos pavasario dienos su dviračiu stebėjimais. Vieta – manau, bet kur...

Peržiūrėjo skandalingąją laidą – pasibaisėjo kilusia patyčių banga (347)

Vakar grįžusi namo po darbų įsijungiau televizorių pažiūrėti ką rodo jau seniai tautiečių...

Išnagrinėjo emigranto skundą feisbuke: užtenka aiškinti, kaip viskas blogai Lietuvoje (126)

Prieš tam tikrą laiką praktiškai tą pačią dieną mano feisbuko puslapyje pastebėjau du...

Kertamų medžių likimas: detalus planas, kaip „įsisavinti“ lėšas (18)

Ar kada skundėtės prasta finansine padėtimi? Ar svajojate gyventi nevaržomas rūpesčių dėl...

Top naujienos

Paskaičiavo, kiek Lietuvai kainuoja jos gyventojų įpročiai: skaičius įspūdingas (31)

Lietuvos ekonomikai šalies gyventojų fizinis pasyvumas kainuoja 1,5 mlrd. eurų per metus,...

Iš „meistriuko“ apsimokės imti kvitą – leis susigrąžinti mokesčius (121)

Nuo 2019 metų oficialiai apskaitytas remonto, statybos ir kitas namų ūkyje suteikiamas paslaugas...

Treniruotę surengęs „Olympiakos“ ieško rezervų: bandys grįžti vienas lyderių specialiai Krepšinis.lt iš Pirėjo

Ketvirtadienį vakare surengtoje Pirėjo „Olympiakos“ komandos treniruotėje džiaugsmo buvo...

Šiuolaikiniai mokytojai vadovėliams taria „ne“ ir leidžia naudotis mobiliaisiais telefonais (71)

Ketvirtadienio popietę Švietimo ir mokslo ministerijoje ( ŠMM ) apdovanoti geriausi 2017-ųjų...

NATO neplanuoja didinti karinio buvimo Baltijos šalyse (36)

NATO neplanuoja plėsti savo karinio buvimo Baltijos šalyse, kurios paprašė didesnės apsaugos...

Skvernelis per Vyriausybės valandą nesivaržydamas žėrė priekaištus Grybauskaitei (912)

Premjeras Saulius Skvernelis , dalyvaudamas Vyriausybės valandoje, ragino Prezidentę Dalią...

Stojo mūru už Jasikevičių: kam kam, bet graikams reikėtų ne verkšlenti dėl teisėjavimo, o patylėti Spanoulis – vertas Holivudo (17)

Pirmuose Eurolygos ketvirtfinalio susitikimuose užfiksuotas tik vienas netikėtumas, o jo autoriumi...

Architektas Palekas: Vilniuje pirmenybė teikiama automobiliams, o ne žmonėms (6)

Pastebime, kad šiuolaikiniai miestai, kartu su juos formuojančia architektūra , sparčiai kinta....

Rūkorių laukia prastos naujienos: dar labiau brangs cigaretės apmokestins ir naują produktą (325)

Netrukus mesti rūkyti apsimokės dar labiau – jau nuo kitų metų cigaretės pastebimai brangs, o...

Populiariausių prieskonių sąrašas: ir patiekalams gardinti, ir savijautai gerinti

Tyrimais įrodyta, kad prieskoniai ir įvairios žolelės turi tiesioginį teigiamą poveikį...