Kai renginio vedėjas prie Rotušės susirinkusius pakvietė rikiuoti į koloną, kuri eis Vokiečių, Vilniaus gatvėmis, atsistojome ir ėmėme dairytis, kas kolonoje yra aplink mus. Priešais mus iškilo negrabiai juodais dažais ant baltos drobės išpieštas transparantas – „Žemės pardavimui užsieniečiams – ne“...
Pasijutome lyg šios negrabios ir, mūsų nuomone, žalingos iniciatyvos sąjungininkai, todėl skubiai ėmėme dairytis, kur kitur atsistoti.
Paėjome į priekį, o ten – dėdė su bažnyčios atlaidų tipo skambalu, vėlgi aprašinėtu žemės pardavimu užsieniečiams gąsdinančiais šūkiais. Tad teko dar paeiti į priekį, apsidairę, aplink keistų demonstrantų nepastebėjome ir pradėjome eiti.
Einant gatve jautiesi lyg eksponatas tiems, kurie stovi ant šaligatvių ir atėjo čia tam, kad pamatytų kažką šokiruojančio, galėtų aptarti su draugais vakare.
Netrukus pastebime, kad iš krašto mergina su vaikinu neša kažkokį plakatą, kurį žmonės nuo šaligatvio fotografuoja, filmuoja. Greta einame mes. Iššoku ant šaligatvio pažiūrėti, už ką mes čia agituojame. „Erosąjūzas laikinai, tauta – amžiams“ skelbia spalvingas plakatas... Pasijuntame nejaukiai, nutarėme aplenkti plakatą, paspartiname žingsnius, po kelių minučių tas plakatas vėl greta mūsų, sakau merginai, jį nešančiai: „Ei, ko vejatės, mes nepritariame“. „Eikite tada greičiau“, - atsako ji.
Paspartiname žingsnius, nesiginčijame. Kažkas greta ima rėkti „Lietuva-lietuviams“. Staiga choru kelios dešimtys užtraukia šį šūkį. Matome, kaip ant šaligatvio stovi iš televizoriaus atpažįstami žydai, juos filmuoja trys TV kameros, supratome, apie ką jie kalba, ką komentuoja.
Vėl greta girdime skambalus, žinome iš garso, kad ten žemės pardavimu užsieniečiams gąsdina. Tada garsiai sau sakome, kad vis dėlto reikėjo nusipiešti plakatą „Parduokime už 1 litą žemę amerikonams. Stop Putler“. Ir eiti aukštai iškėlus kolonoje – bent jau eitume prasmingai.
Priekyje pamatome kažkokias keistas vėliavas, su nematytu simboliu viduryje, garsiai svarstome, ką jos reiškia, na, reikia gi suprasti, ką palaikome greta eidami. Dešinėje pastebiu odine striuke einantį jaunuolį, kažką murmantį į raciją, ant jo rankos – raištis su tokiu pat simboliu, kaip ir vėliavos viduryje. Klausiame, ką reiškia ta vėliava. Mums greitai išaiškinta, kad tai yra tarpukariu egzistavusi tautininkų vėliava, ten matosi Mažosios Lietuvos vėliava, Lietuvos vėliava, simbolis viduryje reiškia vienybę, jaunuolis patikino, kad čia atkurta vėliava, viska yra gerai.
Netrukus, jau Vilniaus gatvės pabaigoje, netoliese, kolonos priekyje pamatėme Latvijos, Estijos vėliavas, greta plevėsavo Žemaitijos vėliava su meška viduryje. Suskubome įsiterpti tarp šių vėliavų ir pagaliau pasijutome saugūs – tapo aišku, už ką ir kodėl einame... Nebesijautėme nesmagiai priekyje ant baslio pamautą galvą matydami... Greičiausiai daugiau niekada neisime tokiose eitynėse.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!