Negailestinga statistika byloja, kad kiekvieną dieną Lietuvoje nuo širdies smūgio miršta 4 – 5 žmonės. Apie šią problemą suskumbama kalbėti tuomet, kai netikėtai sukniubęs anapilin iškeliauja koks žinomas žmogus. O kaip gi kiti? Kaip atpažinti šią paslaptingą ligą? Anot specialistų, simptomai paprasti - skausmas krūtinės plote.
Noriu pasidalinti savo istorija apie tą skausmą, kurį kaip ir kiti, pajutau visai netikėtai. Aišku, susirūpinau. Kitą dieną žygiuoju į pirminės sveikatos priežiūros centrą, dar vadinamą PSC arba liaudiškai – „poliklinika“, ieškoti, kur yra bėdos. Juk visi specialistai savo rekomendacijose įtikinėja, kad nevalia ignoruoti milijono signalų tiesiog rėkiančių, kad mirtis slankioja čia pat. PSC registratūroje man pasako: „Jūsų atvejis nėra skubus, ateikite po savaitės ir daktaras jus priims“, kaip garantiją išduoda registracijos taloną. Gerai, juk niekur neskubu.
Ateinu po savaitės, daktaras mane išklauso, apžiūri, pamatuoja spaudimą ir sako: „Viskas su tavimi gerai, neišsigalvok nesąmonių, tokiam amžiuj širdis garantuotai bus sveika, bet jeigu jau toks kaprizingas – štai pasidaryk kardiogramą ir kraujo tyrimą“. Aišku, kraujo tyrimas bus daromas rytoj, o kardiograma gal kokį trečiadienį ar ketvirtadienį - žodžiu, kada ateis eilė.
Taigi atlieku reikiamus tyrimus, vėl žygiuoju į PSC registratūrą, kurioje išgirstu jau girdėtus žodžius – „daktaras jus priims po savaitės“. Reiškia, antras vizitas pas šeimos daktarą vyksta po trijų savaičių nuo pavojų signalizuojančio simptomo.
Vizito metu vėl išklausau, koks aš nekantrus, tiesiog „paranojikas“, nes tokiam amžiuje širdis tiesiog negali „streikuoti“. Iš vienos pusės darosi nejauku, gaišinu gydytojo laiką, sutinku, kad yra ir sunkesnių ligonių už gerai nuaugusį trisdešimtmetį vyrą, tačiau iš kitos pusės kaip ir suprantu, kad ant kortos pastatyta mano paties sveikata, mano dalyvavimas visuomenėje ir galbūt net gi gyvybė. Tad kantriai praryju kritiką ir pasižadu kitą kartą nebūti toks jautrus.
Galų gale daktaras parašo išvadą – sveikas! Formaliai sveikas, bet vis tiek įkyriai klausinėju, kokius tyrimus dar galima padaryti, norint užbėgti klastingai ligai už akių? Gydytojas burbėdamas atsako – echoskopiją. Gerai.
Echoskopija tai toks tyrimo būdas, kai per specialų televizorių galima matyti visus savo vidurius, tačiau bėda – norint per tą televizorių pažiūrėti, reikia laukti eilėje kokias tris arba keturias savaites. Bet tai dar ne taip ilgai, kai kurių tyrimų reikia laukti ištisus mėnesius! Čia mano kantrybė baigiasi, nusprendžiu žygiuoti į privačią kliniką ir už savo sveikatą sumokėti taip sunkiai sutaupytais pinigais.
Ten viskas vyksta greičiau ir paprasčiau, nori tokio tyrimo – 100 litų, nori kitokio – dar 50 litų, ir taip toliau. Pradžioje daktaras paaiškina, kas ta širdis, kokios grėsmės ir kaip jas atpažinti, paskui parekomenduoja, kokius tyrimus reikia atlikti ir ką jie parodys, pataria, koks tyrimas būtinas, o koks tiesiog brangus ir nelabai būtinas. Komerciniais terminais kalbant, jis pasiūlo problemos sprendimą.
Atlikus tyrimus paaiškėja, kad kažkoks širdies raumuo yra ne visai toks, koks turi būti, tačiau realios grėsmės artimiausiu metu tai nekelia. Prie viso to grūmodamas pirštu pataria, kad reikia susirūpinti ir tą grėsmę kiek galima sumažinti, tai yra judėti, nevalgyti riebalų ir nepiktnaudžiauti „visokiais velniais“.
Kitas ironiškas nutikimas buvo apsinuodijus maistu. Dažnas reiškinys, ypač po švenčių. Pykina, bloga, skauda ir kiti nemalonumai. Nėra kur dingti, o eilėse stovėt nėra laiko. Iškviečiu greitąją pagalbą kaip paskutinę viltį, kad jie man padės. Atvažiuoja greitai, pažiūri ir sako: „niekuo negaliu padėti, reikia jus vežti pas daktarą“. Tiek žinau ir aš, nieko naujo, bet nėra iš ko rinktis – vežkit!
Nuveža į jau apkalbėtą PSC, daktaras pamaigo pilvą ir sako: „žinai, nieko nebus, čia problemų milijonas, reikia tyrimų, dar kažkokių velnių, tai turi dvi galimybes - arba važiuoji į ligoninę, arba važiuoji namo. Tik prie to paties reikia sutvarkyti formalumus ir pasirašyti kažkokius dokumentus: vienu atveju padėti tris parašus, kitu atveju – keturis“.
Pakiša šūsnį popierių, raitydamasis iš skausmo kažką keverzoju, neva tai mano parašas. Tik va protas maištauja – sako nevalia pasirašinėti dokumentų prieš tai jų neperskaičius! O kaip juos skaityti, kai skausmas į ragą riečia? Kas sugalvojo tokią gudrybę, jog sprendimus dėl gydymo turi priimti ne kvalifikuotas specialistas – gydytojas, bet sergantis žmogus? Tik ligonis su pusiau neveikiančiais pusrutuliais galėjo tai sugalvoti...
Daktaras vėl iškviečia „greitąją“, tą patį ekipažą kuris mane atvežė, šis mane nugabena į ligoninę. Pasirodo, „greitoji“ - tai privati įmonė, kuri už šiuos išvežiojimus gauna pinigus iš valstybės, tik tam reikalui turi pateikti ligonio pristatymo aktą. Visai kaip taksi. Nuvažiuojam į ligoninę, mane kaip krovinį priduoda, įsodina į invalido vežimėlį, kažkur nuveža, parodo vienam daktarui, paskui kitam, tas nusprendžia, kad reikia gultis į „skyrių“.
Tuo pačiu invalido vežimėliu mane nuveža į pilvo ligų skyrių ir foje palieka laukti, kol atsilaisvins palata. Aišku, kaip ir dera pilvo ligoniui, belaukdamas keletą kartų atsakančiai apsivemiu, ir dar tą pačią dieną, vakarop patenku į išsvajotą 404 palatą su tokiais pačiais ligoniais. Kolektyvas linksmas, didžioji dalis netolimoje praeityje apsinuodijo alkoholiu. Palatoje aplanko skyriaus vedėjas, vėl pamaigo pilvą, pamatuoja temperatūrą ir paskiria tyrimus. Rytoj! Duoda aspirino tabletę ir palieka ilsėtis.
O rytoj atsikeliu kaip ir pusiau sveikas, tik va klausimas, ką aš čia darau? Guliu, ilsiuosi, iškenčiu keletą ne itin malonių tyrimų, kurie parodo, jog nieko ypatingo mano viduriuose nėra. Kadangi nieko baisaus, tai ir gydymo nereikia. Tiesiog pasivartau keletą dienų ligoninės lovoj ir po atlikto „stebėsenos ligoninės režimu“ kurso išvykstu namo.
Išvados:
Jeigu pasijutote blogai - morališkai nusiteikite ir paruoškite tvirtus argumentus, kad tikrai esate ligonis. Gerai įsidėmėkite, kad skausmas gali būti maudžiantis, duriantis, pučiantis, šliaužiantis ir panašiai.
Jeigu jau patekote į specialistų rankas – turėkite parengtą veiksmų planą ir žinokite dokumentų, kuriuos teks pasirašinėti formas, tam tikslui rekomenduoju nuolat sekti sveikatos apsaugos ministro įsakymus.
Nemokama medicina gali brangiai kainuoti, o žmogus gali numirti vien klaidžiodamas PSC koridoriais ir stovėdamas nuolatinėse eilėse taip ir nesulaukęs reikiamo tyrimo. Nori nemokamos medicinos – tada lauk, stovėk eilėse, klaidžiok koridoriais, klausykis moralų, kad gaišini kažkieno brangų laiką... ir gal būt Tau pasiseks šį kartą mirtį aplošti. O juk būna, kad ir nepasiseka, ir belaukiant eilėje miršta nuo to paties infarkto.
Privati medicina taupo laiką, tačiau kainuoja velniškai brangiai. O skaudžiausia tai, kad žmogus neturi iš ko rinktis, nori gyventi – mokėk ir tikėkis, kad privatus medicinos guru yra sąžinės žmogus, neprirašys milijoną kainuojančių tyrimų, nesuras nesamų ligų ir nesugalvos jas gydyti vaistais, kuriuos pardavinėja tik tas pats daktaras.
O pasitaiko ir tokių medicinos biznierių, suranda kokį vėžį, o paskui jį išgydo stebuklingais vaistais, kurie, pasirodo, yra paprastas vitaminas „B“. Išgydyti ligą, kurios nėra, gali kiekvienas, kaip ir ją surasti, o pardavimų ir tiriamosios žurnalistikos specialistai seniai žino, kad baimė yra pati perkamiausia prekė.
Jeigu jums pasisekė atlikti visus tyrimus per tris savaites - žinokite, kad jums velniškai pasisekė!
Kalbos apie prevencinį sveikatos tikrinimą yra tušti žodžiai, kol bus eilės, tol niekas nesitikrins, nes tiesiog labai daug laiko tai užima.
Pabaigai: kartu su visais ligų broliais ir kitais paliegėliais tikiuosi, kad kada nors bus pradėta sveikatos priežiūros sistemos reforma, kurios tikslas ne pinigų sutaupymas ar efektyvus valdymas, bet žmonių gydymas!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!