Nors mokykla buvo (ir yra) puiki akademine prasme, mano klasė buvo, kaip draugai ne klasiokai vadino, asociali. Mes nėjome į renginius, atsisakydavome dalyvauti vaidinimuose, nedideli vandalizmai kaip antai petardos gėlių vazonuose nebuvo kažkas neregėto. Tačiau, nepaisant viso to, kaip mokiniai buvome tikrai geri ir pagal egzaminų rezultatus buvome viena geresnių klasių Lietuvoje tais metais.
Nereikia nė sakyti, kad ypatingai glaudžių ryšių klasiokai nepalaikė. Žinoma, kažkas gyveno tame pačiame kieme, bendravo ir už mokyklos ribų, tačiau tai buvo labiau išimtys nei taisyklė.
Ir štai atėjo 2002-ųjų pavasaris – paskutinės dienos mokykloje. Ji jau buvo įgrisusi, tad išsiskirstėm be ašarų.
Buvome girdėję apie tokį dalyką kaip klasiokų susitikimai pabaigus mokyklą, tačiau kitais metais po baigimo kažkaip niekam nekilo rankos tokio suorganizuoti. Matyt, dar buvo ne laikas. Bet taip nutiko tik vienais metais.
Pradedant nuo kitų, 2004-ųjų, klasės susitikimus rengiame kasmet. Taigi, šiemet, labiau pavasariop, greičiausiai rengsime jau vienuoliktą susitikimą. Juokaujame, kad po mokyklos susitinkame daugiau metų nei mokėmės kartu mokykloje. Dar daugiau – 2012-aisiais surengėme visos laidos, t.y. visų klasių mokinių ir mokytojų susitikimą ne kur kitur, o pačioje mokykloje. To iš mūsų klasės tikrai mažiausiai buvo tikimasi.
O dabar apie emigraciją: kadangi, nors ir neklaužados, mokiniai buvome gabūs – daugelis įstojome studijuoti daugiau ar mažiau ten, kur norėjome, ir tai buvo Lietuvoje. Vos viena klasiokė išvyko į užsienį ir ten sukūrė šeimą, o kitas klasiokas išvyko studijuoti ir liko dirbti. Tad klasės susitikimuose tik jų niekada nematome. Tačiau daugelis kitų, paprastai net apie 15-18 iš 24, susitinkame kiekvieną pavasarį.
Ta proga pasidalinsiu organizaciniu patarimu – geriausia organizuoti panašų renginį – savaitė po ilgojo arba šventinio savaitgalio (pvz. Velykų). Per jį daugelis būna aplankę tėvus ar pan., tad randa laiko, noro ir galimybių atvykti susitikti.
O štai atsakyti į klausimą, kodėl klasė gan sėsli, sunku. Viena vertus, 2002 m. dar nebuvome Europos Sąjungoje, nepriklausėme Šengeno erdvei. Kita vertus, tada dar nebuvo mados vykti studijuoti į užsienį. O ir kaip ne ES piliečiams studijos būtų kainavę daug. Galiausiai, jeigu buitis klostosi bent pakenčiamai savame krašte – ką jau tokio galima rasti emigracijoje? Ir ar tai yra verta praradimų, tokių kaip sava kalba aplink, pažįstamas mentalitetas ir kiti nematerialūs kultūriniai dalykai?
Manau, kad į užsienį bent jau iškart po mokyklos vyksta arba tie, kieno ambicijos didesnės, negu galima realizuoti Lietuvoje (aeronautikos studijos?), arba tie, kam mažiau pasisekė, nepavyko įstoti mokytis arba sąlygos neleido. O tuo tarpu būnant vidutiniu (gerąja prasme) – Lietuvoje gan neblogos sąlygos siekti laimės...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prieš 14 metų mokyklą baigusi DELFI skaitytoja sakė pamėginusi suskaičiuoti, kiek gi bendraklasių išvyko iš Lietuvos – pasirodo, šis skaičius siekia net 40 proc.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi: kiek gi žmonių, su kuriais kartu mėginote įsitvirtinti gimtojoje šalyje, ją paliko? Papasakokite, kokios priežastys lėmė, kad bendraamžiams teko išvykti – o gal jie ketina grįžti? Kas paskatino jus nesekti (ar sekti) jų pėdomis? Laukiame Jūsų istorijų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Konkursas vyks iki vasario 25 d. Dviejų įdomiausių pasakojimų autoriais laimės po du bilietus penktadienį, kovo 28 d. apsilankyti Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre, spektaklyje „Mūsų klasė“.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: