Anarchija

Gyventi nusipelno tik tie, kurie turi daugiausiai amunicijos.

Kiekviena problema turi priežastį, kiekvienos problemos priežastis turi vardą ir valdišką darbą.

Ateizmas

Nežinau, kas buvo, bet žinau, ko nebuvo.

Šventraštis – kompaktiškas tualetinio popieriaus rinkinėlis kelionėms.

Feminizmas

Padėti reikia tik moterims, nes tik jos yra nuskriaustos.

Moterims pagalbą siūlo tik jas aukomis laikantys šovinistai.

Kedofilija

Jeigu nešioji violetinį megztinį – Tau viskas atleidžiama.

Apie nieką galvoti nereikia, nes egzistuoja stebuklingos mergaitės, kurios turi atsakymus į visus klausimus.

Komunizmas

Kai nieko neturi – tai ir nereikia nieko...

Vienintelis būdas panaikinti vagystes – jas įteisinti.

Konservatizmas

Kiekvienas gyvenantis ne oloje – valstybės priešas.

Dėl visų visuomenės problemų esi kaltas Tu ir Tavo netikusios vertybės.

Liberalizmas

Tvarkyti reikia tik tai, kas savaime nesusitvarko.

Kuo daugiau kišiesi į kitų žmonių reikalus – tuo daugiau žmonės kišasi į Tavo reikalus.

Libertarizmas

Viskas susitvarko savaime.

Panaikinus mokesčius, surenkama daugiau mokesčių.

Nacionalizmas

Žmonės neegzistuoja – egzistuoja tik tautos.

Kirtęs valstybės sieną, visiems laikams prarandi teisę sugrįžti atgal.

Paksizmas

Norint vogti ir meluoti, reikia visada turėti atsarginį planą – lakūno teises ir lėktuvą.

Jeigu vis dėl to Tave pagavo vagiant ir meluojant – kurk filmą apie tai, koks fainas Tavo lėktuvas.

Socializmas

Daug dirbantis, mažai dirbantis ir visai nedirbantis nusipelno uždirbti tiek pat.

Dirbantys žmonės negali būti turtingi.

Teizmas

Aš už nieką neatsakau – už viską atsako Dievas.

Girtas stalius prieš du tūkstančius metų žinojo daugiau nei modernus mokslas.

Uspaskizmas

Šaukimas į teismą? Kokį teismą?

Mokesčiai? Kokie mokesčiai?

Na, o jei be humoro – dvidešimt metų kalbama apie augančią naują (ir kitokią) kartą, kuri bus labiau apsišvietusi, mąstys kritiškai, tačiau kad tai įvyktų, buvo padaryta labai mažai.

Galbūt pradžiai vietoj visokių tikybų, pilietinių ugdymų ir panašaus briedo būtų galima moksleivius supažindinti su bazinėmis žiniomis: kokios yra ideologijos, kokioms vertybėms atstovauja, į kokios visuomenės kūrimą yra orientuotos – galų gale, bent jau tam, kad sudrausmintų „savus“, kai jie šiek tiek perlenkia lazdą su savo įstatymais siekiančiais ne skatinti jų atstovaujamas vertybes, bet, pavyzdžiui, drausti viską, kas jiems nepatinka. Vienas paprastas pasiūlymas, kuris, neabejoju, turėtų apčiuopiamos naudos ilgalaikėje perspektyvoje.

Tuo tarpu ir šiandien visiems būtų pravartu išsianalizuoti visas filosofines kryptis ir išsirinkti sau artimiausią ideologiją. Jeigu norim, kad valstybė ateityje taptų mielesnė gyventi – pirma derėtų kiekvienam individualiai išsiaiškinti, kaip ta geresnė valstybė atrodo ir nusibrėžti bent šiokias tokias gaires.

Prasidėjus politiniams debatams ir artėjant rinkimams, pasimatė akivaizdus to stygius. Kaip matot, kokiai politinei srovei atstovauja Rolandas Paksas ar Viktoras Uspaskichas – net ir po tiek metų sunku pasakyti. Greičiausiai jie ir patys gerai nežino. Kaip rinkėjui žinoti, ko iš jų galima tikėtis? Kiek pagrįstas yra tikėjimas, kad Jūsų vaikai tai žinos?

Globalėjant pasauliui, gilėjant Europos Sąjungos integracijos procesams ir apskritai plečiantis elementariam pažinimui - politinės erudicijos stoka praktiškai izoliuoja žmones nuo gebėjimų objektyviai analizuoti politinę valstybės raidą.

Apie tai liudija ir keistos „perbegėlių“ anomalijos. Bene geriausias pavyzdys yra buvęs konservatorių socialinės apsaugos ir darbo ministras - Rimantas Jonas Dagys. Karjerą pradėjęs socialdemokratų partijoje, vėliau su bičiuliais įkūręs kitą partiją „Socialdemokratija 2000“, galiausiai atsidūrė konservatorių partijoje.

Turėjo nemenka revoliucija įvykti gerb. R.Dagio vertybiniame pasaulyje - dvylika metų aiškiai deklaravęs kairiąsias pažiūras, pastaruosius dešimt metų priklauso partijai, kuri stipriai orientuota į dešinę. Ar jo vertybės ir principai kardinaliai pasikeitė? Būtų galima ir daugiau tokių pavyzdžių pasitelkt, bet su partijomis, kurių pažiūros apskritai neaiškios ir kurios įkurtos vieno žmogaus įvaizdžio sąskaita - darosi dar sunkiau.

Ko rinkėjas gali tikėtis iš „Drąsos Kelio“, jeigu pateiktoje politinėje programoje tėra tik kalbos apie abstrakcijas „iš studentų ugdyti asmenybes“, „biudžetas neturi būti nei per didelis, nei per mažas“, o su kokia politinės filosofijos kryptimi jie tapatinasi - informacijos paprasčiausiai nėra.

Kitoje barikadų pusėje, kad ir iš partijų, kurių politinės filosofijos kryptis aiški - kartais pasigirsta prieštaringi pasiūlymai. Pavyzdžiui, kaip buvo įmanoma numatyti, kad konservatoriai prabils apie progresinius mokesčius? Kas galėjo tikėtis, kad socialdemokratai priešinsis kapitalo mokesčiui? Taigi ne tik partijoms klijuojamos etiketės, bet ir partijos klijuoja etiketes - taip gimsta įvairūs terminai kaip „megztos beretės“, „komuniagos“, „tolerastai“ ir panašiai.

Vis dėlto, iš žmonių neišprusimo ir iš kitos pusės - dėl partijų neįgalumo tikslingai atstovauti ideologijai - pavyzdžiui, nukrypstant į radikalumą. Lietuvos politikams ant pečių kraunant lūkesčius - būtų gerai užsigarantuoti, kad ne tik politikams pakaks erudicijos ir intelektualinių sugebėjimų, tačiau ir paprastas rinkėjas išmanys politikos abėcėlę bent paviršutiniškai. Juolab, kad žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos - Lietuvai vis labiau suprantant savo vertę tarptaurinėje arenoje, ypač dėl geopolitinių aspektų - buvimo tarp Europos Sąjungos ir Rusijos, tarp rytų ir vakarų, tarp Skandinavijos ir Rusijos, atsiranda vis didesnis poreikis stebėti ir užsienio politikos virsmus.

Jei jau sudėtinga užpildyti vyresnių kartų išsilavinimo spragas (neteigiant, kad vyresni žmonės kaip taisyklė neturi šių žinių) - galbūt galima pasistengti įnešti šiek tiek politinio skaidrumo ateities kartoms? Nepamirškit, mieli TSPMI ir kitų akademinių bendruomenių politologijos studentai, - Lietuvoje politikų ir politinių partijų daug kaip niekur kitur, o poreikis politikams tik mažėja, tačiau turit visuomenei šiandien desperatiškai trūkstamų žinių paketą. Mokykit. Ir mokysimės.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!