Pamenu vejo nupučiamas pilis ir pirmus 10 centų, rastus smėlio dežėje. Dedės draugą Bronių, kuris visą laiką pasiskolindavo 2 litus, bet taip niekada ir negrąžindavo. Pamenu paauglystės laikus, cigaretę per pusę, du alaus butelius už mokyklos su „chebra“.
Gaila, tai nebuvo mano pasaulis. Tai nebuvo mano užuovėja, vieta, kurioje galėčiau jaustis saugus. Kai prasidėdavo muštynės, buvau pirmasis, kuris bėgdavo neatsisukdamas ir žiūrėdavo pro nedažyto pastato kampą. Atsisakydavau pavogtu „Audi“ pasivažinėt po miškus ir pelkės su kiemo „sabutylnikais“ (mano aplinkoje buvo trijų rūšių žmonės: pažįstami, draugai ir tie, su kuriais geri. Trečiųjų buvo daugiausia)
Tiltas tarp dviejų pasaulių buvo autobusas su numeriu „12“ ir užrašu „Skaidiškės – Vilnius“. Dvi stotelės nuo mano namų ir atsisukus galėjai pamatyti mėlyną metalinę lentelę „Rudamina“. 2 stotelės iki laimės?
Vilnius buvo vieta, kurią bandžiau pažinti vienas, čiupinėti kiekvieną plytą, liesti Literatų gatvės paminklelius, ieškoti įkvėpimo „Mint Vinetu“ knygyne, fotografuoti dviračius Totorių gatvėje. Norėjau važinėti į muzikos festivalius, tačiau klausiau dainų tik pats vienas, sėdėdamas virtuvėje ir gerdamas stiprią žaliąją arbatą. Įsivaizdavau save asfalto vaiku, tokiu, kuris sėdi ant Tauro kalno žiūrėdamas į Senamieščio panoramą. Tyloje, su tikrais draugais. Tiesa, su žmonėmis viskas kiek kitaip. Jie žino kad nesi didmiesčio gyventojas: tu kalbi kitaip, tavo mintis visai kitur, kažkas tiesiog ne taip, o ir jie man visai svetimi, tie patys 18-mečiai, tačiau visai skirtingi, lyg ištraukti iš visai skirtingų kultūrų, o gal laikmečių.
Kažkas tiesiog ne taip. Kartais keliauju pats vienas, tyrinėdamas man svetimus miestus. Budapeštas, Stokholmas, Varšuva. Visi miestai skirtingi, kiekvienas turi kažką savito, kažką unikalaus ir visi iki vieno turi vieną didelį panašumą: jie yra tokie pat svetimi, o aš toks pat vienišas.
Mėgstu skaityti. Žinote, kas yra gera knyga? Tai yra tokia knyga, kurią perskaitęs tampi be galo liūdnas. Vos užvertęs paskutinį puslapį pasijunti lyg praradęs gera draugą. Lieka tik prisiminimai, ir ką bedarytum, knygoje lieka toks pats puslapių skaičius ir tiek pat atsakytų klausimų. Kartais galvoju, kad tas knygas parašė žmogus, toks pats vienišas kaip ir aš. Jis rašė tam, kad pasidalintų savo liūdėsiu su kitais, su maža viltimi, kad jis išsisklaidys.
Kaip gaila, kad netikiu likimu. Netikiu Dievu. Netikiu niekuo. Susirašinėju internetu su keliomis merginomis. Jos turetų būti be galo vienišos, kad ieško draugų ar šiltų jausmų virtualioje erdvejė. Tikriausiai taip ir yra, tik dar labiau gaila, kad jos visos vienišos savaip, įnirtingai ieško savo antros puselės, panašiai kaip aš beviltiškai bandžiau suklijuoti netyčia sudaužta mėgstamiausią lėkštę. Kaip ten sakoma... Į tą pačia upę du kartus įbristi neįmanoma? Atrodo, tai tiesa.
Antrus metus gyvenu užsienyje. Turiu vieną draugą. Nepanašus jis į mane, išskyrus galbūt tik vieną dalyką. Jis toks pats vienišas. Penktadieniais jis ateina pas mane antra nakties, o aš atidaręs duris jam sakau - užeik. Jis laiko butelį pigaus bulgariško vyno ir nervingai lupa etiketė. Po pusvalandžio mes sėdim ant „chruščiovkės“ laiptų gerdami pigų vyną, o galu gale klausiu jo :
„Klausyk, o tu kaip grįšį namo?“.
„Baik, gi žinai kad mus skiria tik dvi stotelės“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!