Jei tai būtų mažas akmenėlis į lietuvių tautos daržą, galbūt būtų išvengta tokio atgarsio, bet dabar panašu, jog tai buvo lyg sniego gniūžtės efektas, pradėjęs visą avalanšą.
Kas yra absurdiškiausia, iš pradžių teigusi, kad emigrantai palieka gimtinę tik dėl finansinių priežasčių, vėliau pridūrusi, kad jie netgi gėdijasi kalbėti lietuviškai, tada atsiprašiusi, ir vėl lyg tarp kitko užsiminė, kad ji vis tiek nesupranta, kodėl emigrantai palieka tėvynę dėl finansinių priežasčių. Darosi netgi ganėtinai sunku išlikti ramiam, vėl ir vėl skaitant jos žodžius, kuriais sunku patikėti. Kalbant apie patriotizmą, meilę Tėvynei, kaip galima šitaip neatsakingai ir nepagarbiai kalbėti apie tokią didelę tautos dalį? Švaistytis tokiais nepamatuotais teiginiais, neturinčiais pagrindo?
O liūdniausia, kad kiekvienam žmogui, girdėjusiam šitas mintis, turėjo pasidaryti aišku, kad mūsų valstybei vadovauja žmonės, patys turintys menkus patriotinius jausmus savo šaliai. Kodėl taip sakau? Todėl, kad tauta, valstybė, šalis, visų pirma yra jos ŽMONĖS. Joks pilietis negali būti patriotas negerbdamas savo tautos, savo žmonių, nes tik dėl tų žmonių mūsų valstybė egzistuoja.
Žydai amžius neturėjo savos valstybės, bet tauta išliko – dabar turime Izraelį. O ar dar turim Prūsiją? Ar Amerikoje vis dar laksto indėnai? VALSTYBĖ negali egzistuoti be žmonių. Bet kokios valstybės pagrindą sudaro ne ekonomika, ne teritorija, o būtent žmonės. Ir dabar yra tas metas, kai mūsų Seimo nariai turėtų būti dėkingiausi mūsų žmonėms. Galbūt mūsų Seimo pirmininkė ne Lietuvoje gyvena? Apsidairykime aplinkui.
Pensininkai skundžiasi, nes sunkiai išgyvena. Šildymo sezonu eilės prie socialinių išmokų - begalinės. Dėl prastos ekonominės situacijos, nedarbas yra milžiniškas. Tėvai bijo dėl savo vaikų, spaudžia visus vaikytis aukštojo mokslo, nes viliasi, kad bent diplomas padės kaip nors įsikabinti į gyvenimą. Dėl to turime milžinišką studentų perteklių, lyginant su pasiūla darbo rinkoje. Diplomas nuvertėjo, darbovietės nerungtyniauja dėl specialistų, o specialistai pešasi dėl darbo vietų.
Emigracija. Dievaži, ką čia ir kalbėti, visa tai – išgvildentos ir nuolatos gvildenamos temos. Ir štai greta savo durų slenksčio turime Europą, kur, netgi imant tokias valstybes kaip Lenkija, situacija sparčiai gerėja. Ko negalima pasakyti apie Lietuvą, neskaitant išdarkytų subjektyvių statistikų, lendančių lauk prieš Seimo rinkimus ar krūvos pažadų apie Atomines elektrines, energetinę nepriklausomybę iš Seimo narių, kurie prieš 2008 metų Seimo rinkimus savo rinkiminėje programoje parašė, kad žmonės turėtų gyventi „čia ir dabar“. O ką daro žmonės? Ar mes matome riaušes kaip Graikijoje? Ar deginami namai kaip Anglijoje? Sprogdinami automobiliai kaip Prancūzijoje? Rengiami masiniai streikai kaip Švedijoje? Ne. Mes viso to neturime.
Visai neseniai skaičiau straipsnį apie tai, kaip Vakarų pasaulis laiko Baltijos šalių kovą su krize pavyzdine, kaip mūsų šalys sugeba imtis tokių griežtų taupymo priemonių ir išvengti streikų. Net užsienio valstybės supranta, kad Lietuvoje valdžia turi išskirtines sąlygas dirbti. Pabrėžiu, užsienio šalys stebisi, kaip mūsų valdžia sugebėjo taip tvarkytis su krize ir išvengti streikų. Kur ačiū tautai? Kur ačiū tai pačiai tautai, kuri šitiek laiko kentėjusi nuo ideologijų, parodžiusi savo ryžtą ir norą apginti savo kultūrinį identitetą?
Ponia Irena Degutienė galbūt asmeniškai iškovojo mūsų nepriklausomybę? Ne, kovojo daugybė paprastų žmonių, kurių daugumos mes ir vardų nežinome. Ir štai dabar jai yra suteikta privilegija priiminėti sprendimus TOKIOS tautos labui, tačiau užuot teigiamų darbo rezultatų, sulaukiame dar daugiau kritikos ir naujos ideologijos piršimo. Žmonės negali būti gyvi ideologija. Ir žmonės neturėtų būti skirstomi į gerus ir blogus. Kas nusprendė, kas yra geras, o kas blogas? Kas nusprendė, kas yra tikrosios vertybės? Motinos negali išauginti vaikų idėjomis ar vertybėmis. Tam reikalingi kiti dalykai. Ir jei norit surasti patriotizmo pavyzdžių, tai ieškokit daugybėje lietuviškų mokyklėlių, pristeigtų tų pačių emigrantų, „išdavusių amžinąsias vertybes“. Ieškokit patriotizmo motinose, kurios Airijoje, Amerikoje, Švedijoje ar dar bala žino kur, augina savo vaikus ir moko juos lietuvių kalbos su viltim, kad galbūt vaikai kada nors norės sugrįžti.
Ieškokite patriotizmo tose šeimose, kurios yra išskirtos dėl krizės, kai vienas iš tėvų dirba kažkur svetur ir siunčia pinigus į Lietuvą, kad išlaikytų savo šeimą, išleistų vaikus į mokslus ar turėtų pinigų senstančių tėvų vaistams, tuo pačiu maitindamas ir mūsų biudžetą. Ieškokit patriotizmo galų gale tautoje, kuri kęsdama milžinišką nepriteklių, pasitenkina tik niurzgėjimais. Nepamirškite paieškoti patriotizmo emigrantuose, kurie suvaidino svarbų vaidmenį 2008-ųjų metų rinkimuose, kad būtent jūs būtumėte išrinkta.
Vakar vienas iš konservatorių fanatikų, išgirdęs mano nuomonę patriotizmo klausimu, išdidžiai pareiškė – vakariečiai yra išlepę, nes jie niekada neregėjo priespaudos. Kad jie nesupranta, jog vardan Lietuvos mes esame pasiryžę susiveržti diržus. Bet tai yra kur kas daugiau nei taupymas.
Praėjo vos dvidešimt metų, dėl visų negandų mūsų pilietinė visuomenė tik pradeda formuotis. Reikia dėkoti tautai, kad buvo išvengta tragiškų įvykių. Ir ji yra tokia, kokia yra, esu tikras, kad ir šiuos žodžius paskaitęs ne vienas jaunuolis arogantiškai pagalvos – yra darbo ir Lietuvoje. Jei esi kruopštus, išsilavinęs ir sugebi dirbti – tai susirasi darbo. Bet parodykit man bent vieną tautą, kur absoliučiai visi žmonės yra savo šakų specialistai, profesionalai, vieninteliai ir nepakartojami. To nėra, tačiau valstybėje turi būti vietos visiems.
Ir nesuprantu, kaip gali kažkam dar kilti klausimų, kad yra apstu žmonių, kurie turėdami žinias, išsilavinimą ar jų neturėdami, neranda darbo, negali lengvai išgyventi. Kad mūsų valstybėje turėti vaiką šeimom tampa prabanga. Parodykite man valstybę, kur atsirastų jos aukščiausiuose valdžios aparatuose žmonių, pasakiusių, jog visi, sugebantys susimokėti komunalinius mokesčius už būstą, priklauso vidutinei klasei?
Žmonės gali amžinai peštis dėl nepritekliaus, dėl komforto stygiaus, galų gale gali piktintis ir iš pavydo, kad kiti kažką turi, o jie – neturi. Bet būtų absurdiška teigti, kad valstybėje, kur galima rasti valytojų įmonių, reikalaujančių iš darbuotojų aukštojo išsilavinimo, žmonės emigruoja dėl patriotizmo stygiaus.
Dargi pridursiu, kad jokios valstybės patriotas neskatins patriotizmo ir nemėgins gaivinti pilietiškumo visuomenėje, pirštu baksnodamas ir kritikuodamas žmones. Mums reikia pavyzdžio, kuriuo galėtume sekti. Pavyzdžio, kurio mums stinga. Tad užuot skirstę žmones į blogus ir gerus, moralius ir amoralius pagal individualią pseudo-vertybinę skalę, lai šitos arogancijos pritvinkę žmonės pavyzdžiu parodo, kas yra doras, patriotiškas ir pilietiškas žmogus.
Kol man ponia Irena Degutienė ar koks nors kitas patriotizmo „ekspertas“ parodys, kas yra meilė, patriotiškumas, pilietiškumas ir kitos „amžinosios vertybės“, o ne remsis visokiais partizanų pavyzdžiais, su kuriais jie patys neturi absoliučiai nieko bendro (lyg tai, kad jie liaupsina partizanus, sukilėlius, kažką pasako apie jų pačių vertybes), aš pasiliksiu prie vieno garsaus Vokietijos filosofo Ericho Frommo apibrėžimo apie brolišką meilę, kurį pabaigai linkiu visiems paskaityti: „Fundamentaliausioji meilės rūšis, visų kitų meilės rūšių pagrindas, yra broliška meilė. Šiuo terminu aš vadinu atsakomybę, rūpinimąsi, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą jam padėti.
Apie šią meilės rūšį Biblija sako: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Broliška meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Išsiugdęs gebėjimą mylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė - tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas. Ji remiasi nuovoka, kad visi mes esame vienodi. Talento, intelekto, pažinimo skirtumai yra nereikšmingi, palyginus su žmogiškumo esme, bendra visiems žmonėms“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!