Galiu išnešti šiukšles, nueiti į parduotuvę, kartais pavedžioti šunį. Pageidaučiau, kad šeimoje nebūtų jaunesnių brolių ir seserų, o įtėviai būtų su aukštuoju išsilavinimu ir pakankamai apsirūpinę materialiai, daug dirbtų ir keliautų.
Būtent tokia mintis pasivijo mane klausantis pranešimo „Kaip šiandien tampama suaugusiu?“ viename iš 2012 m. gruodžio mėnesį vykusių renginių jaunimo klausimais. „Atėjo laikas persukti „socialinį laikrodį“, – teigė pranešėja. – Paauglystė trunka iki 27 metų. O daugelis jaunuolių iki 29 metų vis dar mokosi, nedirba arba neturi pastovaus darbo, gyvena su tėvais. <...> Tai laikotarpis, kuomet pasireiškia didžiausia laisvė, ieškoma galimybių bei pasiduodama egocentriškumui. Nebelieka tradicinio tapsmo suaugusiu: baigti mokslus, dirbti, gyventi atskirai nuo tėvų, vesti ir turėti vaikų.“
Ar visa Europa eina tuo keliu? Ar tik Lietuvoje jaunimas neskuba palikti tėvų namų? Ar mūsų karta iki 30-ies – kitokie nei, pvz., italų jaunimas? O gal išties taip gimsta nauja klasė – prekariatas?
„Jei mūsų tėvų karta susidurdavo su prislopintais troškimais, kurie kliudė jiems būti tokiais žmonėmis, kokie jie manė iš tiesų esą, tai dabartinis jaunimas iki 29-erių kenčia nuo keblaus kirbančio klausimo galvoje – kuo jis turėtų ir galėtų būti, nes galimybių daug ir jis gali rinktis, – toliau mintis dėstė pranešėja. – Naujasis paauglys iki 27 metų nebenori pastovaus darbo, ilgalaikio partnerio, santuokos ir vaikų“.
Paklausta iš salės, pranešėja taip pat prisipažino nenorinti santuokos ir vaikų. Suūžė, subangavo auditorija. „Juk šeimos ir santuokos statusą formavome tūkstantmečiais!“, – mojavo rankomis vienas iš renginio dalyvių.
Visai simpatiška mergina, – pagalvojau. Ir protinga. Ir mokslų aukštų siekia. Net šiurpas nuėjo nugara, pagalvojus, kad taip po metų 10-15 metų pasakytų ir mano paauglė dukra. Jei taip ir toliau – mažai tikėtina, kad turėsiu galimybę tapti močiute... Ar tik neprisižaidėme su liberaliąja demokratija?
Kita vertus – ar tik nebus ji teisi? Savo radikaliu apsisprendimu. Mes paauglystę baigdavome apie 16-us metus, o ties 18-a jau skubėjome rinktis profesijas, po jų – džiaugėmės gavę darbus. Daugelis mano bendraamžių, priešingai dabartiniam jaunimui, tų pirmųjų darbų iki šiol laikosi įsikibę kaip jūroje skęstantys Titaniko keleiviai plūduriuojančio plausto ir bijo keisti. Net nežiūrint į išsakomus skaudulius dėl atlyginimo dydžio, pagarbos, darbo aplinkos. Tuoj po 18 - 20-ojo gimtadienio skubėjome tekėti, vesti, susilaukti bent po porą vaikų, o kai kas – jau po kartą kitą išsiskirti.
Ir kai vakare krenti į lovą – prisimeni, kad dėl savęs nieko nepadarei – taip ir nepasportavai, nors seniai sau žadi, knygos nepaskaitei, draugams laiško nespėjai atrašyti, rankdarbis taip ir guli nepaliestas mėnesių mėnesiais, o užsienio kalba, kurią vis trokšti patobulinti, baugščiai žvilgčioja iš apdulkėjusių knygų lentynose.
Net ir televizorių matei vienu akies krašteliu. O ir sutuoktiniui tavo susikurtoje rutinoje telieka dėmesio ir vietos tik tiek, kiek gali gauti rūbų spintoje tupintis kandis. Užmiegi su mintimis apie tai, kad namai ir vėl suversti, nelygintų skalbinių kalnas, indai taip ir liko nesudėti į indaplovę, vaikui knygos nepaskaitei, šeimai kelionės ir atostogų nesuplanavai, pirkinių sąrašo neparašei. Ar dėl to kuriamos šeimos?
Taigi, nors man ne 35 - eri ir nebegaliu pretenduoti į naują paauglio sąvoką, tačiau nedaug esu „peraugusi“ tą „paauglystę“, be to – jau turiu gyvenimiškos patirties, todėl – ir pakantumo, tolerancijos, vidinės ramybės. Manau esu tinkamas kandidatas norintiems mane įsivaikinti. Čia turėčiau pridurti šmaikštiems komentatoriams: intymaus darbo nesiūlyti! Noriu būti įvaikinta. Dėl prieš 20 metų vyravusios socialinės aplinkos įtakos praleidau tą gyvenimo etapą, kurį turi dabartinis „paauglys“. Juk niekada nevėlu susivokti, ką nori gyvenime veikti!?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!