aA
Mes visi žmonės panašūs – norime tai, ko neturime ar negalime turėti, ir nebranginame to, ką greitai gavome ar seniai turime. Tą patį galima pasakyti ir apie vaikus.
© AP/Scanpix

Kol neturi vaikų, tėvystė, motinystė atrodo kaip stebuklas, siekiamybė, kažkas, į ką visi turi eiti, ko siekti. Negana to, blizgiųjų žurnalų puslapiuose mums piešiama nuostabi motinystės vizija – besišypsančios mamos, pasakojančios apie pilnatvę, besišypsantys vaikučiai dailiomis garbanėlėmis. Tiesą sakant, gal ir gerai, kad taip, nes jei žurnalai pieštų realybę, daugelio lauktų didelis nusivylimas dar nė nepradėjus.

O realybė ta, kad motinystė stebuklu tampa pakankamai retai. Kai matai savo vaiką, darant kažką pirmą kartą gyvenime, kai jis ramiai miega su meškučiu lovoje, kai pakilnoji jo išaugtus rūbelius ar dalyvauji pirmoje mamyčių šventėje darželyje. Visa kita yra rutina, kaip ir bet kuriame gyvenime, jei tik jis nėra Pelenės iš tos pasakos.

Mus, tėvus, turbūt mažai kuo galima nustebinti. Mes pripratę prie nuolatinio triukšmo ir netvarkos namuose, po truputį išmokstame paminti bet kokio pobūdžio pedantiškumą ar bandymus išlaikyti namus gražius. Mes išmokstame gyventi kiekvieną veiksmą stumdami su tam tikra pastanga. Kasdieninė rutina su vaikais dažnai atrodo kaip tas sapnas, kuriame bėgi, bet supranti, kad nepajudi iš vietos, ir pradedi arba bijoti, arba nervintis.

Atrodo, kas čia tokio suaugusiam žmogui užsirišti batą ar pavalgyti pusryčius, pasikloti lovą. Kai turi vaikų, visos tokios operacijos tampa itin apsunkintos ir gali užtrukti du, tris, dešimt kartų ilgiau, nei būtų galima su jomis susitvarkyti. Jei pusryčiai, tai būtinai kas nors pareikš, kad nevalgys, ir turėsi sugaišti dešimt minučių arba įtikinėdamas, arba maitindamas, ar galiausiai numodamas ranka.

Jei jie susipešė, nepadės jokie argumentai – protingi, neprotingi, jokio skirtumo. Lengviausia turbūt tiems suaugusiems, kurie moka nekreipti dėmesio, nesukti galvos ir kaskart nesikankinti dėl to, kad na, taip jau yra ir kitaip nebus. Išties, mūsų kasdienybė primena nesibaigiantį kliūčių ruožą. Ir teisūs tie, kurie sako – jei nenori šokinėti per barjerus, tai kam apskritai nutarei turėti vaikų?

Pragmatiškai mąstant, smarkiai padidėjusį darbo krūv auginant vaikus galima ne taip ir sunkiai pakelti. Išties, maža, kuo žmonės užsiima – lipti į aukščiausią pasaulio kalną arba kasti anglį šachtose taip pat nėra taip jau labai lengva. Bet silpnumo akimirką turbūt lengviausiai pasiduodi savigailai dėl keleto dalykų.

Pirmus mėnesius, pirmus metus išgyveni automatiniu režimu, nes net nėra kada savęs gailėti. Keliesi, eini, maitini, skalbi, verdi, guliesi, vėl keliesi, nusiprausi, verdi, maitini. Ramini save, kad greit palengvės. Ir palengvėja – kai nereikia keltis per naktį tris kartus, du kartus, galiausiai vieną. Kiekvienas toks laiptelis tampa dideliu pasiekimu. Bet tada tenka pradėti sekioti vaikui iš paskos, nes jis jau visur lipa, viską ima, griūna ant žemės ir rėkia, keliasi, vėl lipa. Ir vėl save ramini – na, jau turbūt greitai tikrai palengvės. Ir vėl palengvėja: žiūrėk, jau gali su juo kažką sutarti, jau jis pats ima šaukštą į ranką, geria iš puoduko. Tada prasideda kiti reikalai – mama, tą, mama, aną, noriu to, noriu kito, nenoriu, nemyliu brolio ir taip toliau. Tada jau pradedi galvoti – gerai, o tai kada palengvės?

Bet juk palyginus su kėlimusi naktį tris kartus juk ir palengvėjo! O tu ir toliau stovi ten pat, kur buvai. Tu nebegali išeiti pasportuoti, kaip kažkada darei, vyras žvejoja daug rečiau, o draugės, su kuriomis turėjai bendrų temų pokalbiams, nutolo. Knygą gal ir paskaitai, bet dešimt kartų rečiau, nei anksčiau, atostogų gal ir išvažiuoji, bet ne su kuprinėmis į kalnus, kaip anksčiau, o į viešbutį prie baseino. Ar tave tai tenkina? Ne, nes tu buvai atskiras asmuo su savo pomėgiais, poreikiais ir požiūriu į pasaulį. O dabar toks nebesi – vaikai mus visus suvienodina, jie duoda, bet kartu ir atima. Turbūt čia lengviausia tiems, kurie savų interesų daug neturi, jiems vaikas tampa pagrindiniu interesu ir savirealizacija. O tu, kuri buvai aktyvi, įdomi asmenybė, tokia daugiau nesi ir labai dėl to kankiniesi.

Kita vertus, yra ir naudingų asmenybės vystymuisi motinystės pusių. Viena jų – smegenų mankšta. Jei anksčiau turėjai laikyti galvoje savo reikalus ir daiktus, tai dabar turi rasti smegenyse vietos ir pilnam rinkiniui vaikų reikalų. Kur vieno batai, kada kito būrelis vienas, antras, trečias, kuris suplėšė kelnes ir reikės nupirkti naujas, kiek tablečių kuriam duoti ir kada, kas ko nevalgo, kur, kas, kada, kaip...

Smegenys nuolatos sukasi taip, kad net rūksta. Ramus pasivaikščiojimas parke galimas nebent, kol kūdikis miega vežimėlyje. Po to tai baigiasi visiems laikams. Klausimas veja klausimą – ar jam nešalta, kai prisilakstė – ar jam ne per karšta, jis nori gerti – nupirk gerti, prisek, atsek, pakelk, nunešk, išimk, nugriuvo – pakelk, skauda – papūsk...

Eini ir darai, ką reikia robotizuotu judesiu, ir nebekeli sau jokių klausimų. Tampi vaistų žinynu ir galėtum pavaduoti vaistinininkę jos atostogų metu. Tampi sunkumų kilnotoja (pažiūrėkite, kaip atrodo mamų rankų raumenys...), nes kilnoji ne tik vaiką, bet ir nenusakomus kiekius įvairių daiktų – pirkinių maišus, vežimėlius, žaislus, automobilines kėdutes dėlioji iš automobilio į automobilį, keiti patalynes, galiausiai lakstai laiptais aukštyn ir žemyn.

Kai diena baigiasi ir jie miega, galėtum šėlti ir paleisti visus savirealizacijos poreikius į gyvenimą, bet kad jau nebeturi nei jėgų, nei noro. Ar tai yra kažkas baisaus? Anaiptol, tiesiog tai yra visai kitaip, nei kai vaikų dar neturėjai. Štai, vienas geras viso šio darbo efektas – nežinau, kaip kitoms mamoms, bet man niekada nereikėjo kovoti su jokiu antsvoriu. Nesuprantu, kaip jį galima įsigyti, nes nei valgyti yra labai daug laiko, taigi ir ne tiek ir norisi, nei trūksta judėjimo, kadangi visą laiką esi ant kojų.

Darbas yra atskira tema. Mano vertinimu, darbas mamai yra duotas tam, kad ji galėtų pailsėti. Darbe juk visi suaugę, nereikia su niekuo bukai diskutuoti dėl kelnių spalvos, šaukšto dydžio ar reikalo nueiti į tualetą. Nesu tikra, kaip mamos visą laiką būdamos vien tik su savo vaiku neatbunka iki dešimtmečio protavimo gebėjimų. O posakis „derinti motinystę su darbu“ skamba it kažkokia nuo realybės nutolusi fantazija. Ką ten derinti – rytą eini į darbą, vakare eini namo ir darai viską, ko reikia tavo vaikams, vyrui, namams. Ar lieka nors kas tau pačiai? Man bent jau kol kas – nelabai. Gal kada palengvės?

Esu dviejų puikių vaikų mama, dirbu, niekad neturėjau jokios močiučių, tetų ar seserų pagalbos. Be galo myliu savo vaikus ir pasvėrusi absoliučiai visus už ir prieš nenorėčiau gyventi be vaikų. Bet būti mama aš mokiausi daug laiko ir toliau mokausi. Aš netekau daug savęs, atsisakiau beveik visų savo pomėgių, nes jie tiesiog „neįsipaišo“ į užimtą šeimos rutiną. Turbūt dėl to yra labiausiai liūdna. Bet, kita vertus, aš pasidalijau į tris žmones ir turbūt turiu daugiau galimybių būti pradžiuginta.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.

Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.

Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?

Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.

Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia:


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Keleivių kontrolė kelia didžiulę baimę – turi keletą palinkėjimų (105)

Ar yra tekę pajusti kontrolės baimę? Aš esu iš tų žmonių, kurie susimoka už važiavimą...

Mama susirūpino, kad kalėdinė staigmena sūnui gali žlugti (30)

Mudu su sūnumi jau kurį laiką kalbamės, kad reikės parašyti laišką Kalėdų Seneliui....

Parodė, kokiems vairuotojams irgi turėtų būti rengiami policijos reidai (164)

Kiekvieną dieną girdime pranešimus apie avarijas, žuvusius kelyje, neblaivius vairuotojus ir t....

Dvyliktokas pasakė, kodėl nori tapti mokytoju: nebijau nei mokinių, nei mažo atlyginimo (229)

Esu dvyliktokas. Nors ir kaip būtų sunku aplinkiniams patikėti, noriu tapti mokytoju. Dėstyčiau...

Vilnietis įvardijo šventinės sostinės trūkumus (26)

Vilniuje praėjusį savaitgalį buvo įžiebta pagrindinė Lietuvos šventinė eglė, atidaryti...

Top naujienos

Policijos įspėjimus prieš mitingą Lietuvoje gavo ne vienas žmogus: pasijutau kaip tikras banditas (269)

Varėnoje dirbantis mokytojas Egidijus Nasevičius pasijuto didžiuliu nusikaltėliu, kai į jo duris...

Kada sprogs NT burbulas: ekspertai turi skirtingas nuomones (100)

Kuomet vis garsiau kalbama apie galimai artėjančią krizę, ekonomistų nuomonė kiek išsiskiria...

Nedidelis kiekis narkotikų šiemet kriminaliniu štampu paženklino beveik 2 tūkst. žmonių (12)

Seimo posėdyje svarstant naujausią Valstybinės narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir...

Rusija net loštelėjo pamačiusi Trumpo žinutę tviteryje: kantrybė senka (184)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas , panašu, per dažnai nesutaria su Rusijos...

Motina dėl su buvusiu vyru gyvenančios dukros beldžiasi į tarnybų širdis: specialistai grėsmės nemato (45)

Buvusi žurnalisto Tomo Čyvo žmona Jurgita Motiejūnaitė kreipėsi į DELFI ir pateikė Vaiko...

Prie kitų – angeliukas, prie mamos – velniukas: jei prie jūsų vaikas elgiasi blogai, atsakykite sau į šį klausimą

Vos mama grįžta į namus, vaikas atrodo pasikeičia – jis ima niurzgėti, viskuo yra...

Anksčiau žemaičiams sava eglė neįtiko: šiemet ji suspindo visu gražumu

Pagaliau ir mažieji miestai panoro pasipuošti išskirtiniais Kalėdų simboliais. Tarp gražiausių...

Seimas apsisprendė: į vaikų švietimą investuojantys tėvai lengvatos negaus (9)

Tėvai, investuojantys į neformalų vaikų švietimą, negaus gyventojų pajamų mokesčio ( GPM )...

DELFI TV Gyvai: Monikos Pundziūtės-Monique naujos dainos ir vaizdo klipo premjera
 (2)

Po griausmingų naujo albumo „Planai“ pristatymo koncertų Monika Pundziūtė-Monique nieko...

Pokyčiai nuo sausio 1-osios: vaistų galėsime įsigyti ir degalinėse (62)

Sveikatos apsaugos ministerija ( SAM ) primena, kad nuo sausio 1 dienos bus leidžiama tam tikrus...