Save priskiriu prie kino teatrų nemylėtojų, beje, dėl subtilios priežasties – popkornų spragsėjimo. Šįkart to mistišku būdu pavyko išvengti ir pasižiūrėti kino filmą patogiai ir jaukiai įsitaisius keistai pustuštėje mūsų provincijos atokiausioje salėje. Keista, jog daugeliui žiūrėjusių, o vėliau savo nepasitenkinimą ir kartais net pasipiktinimą liejusių interneto portalų skaitytojų filmas nepatiko.
Juostoje pakankamai nemažai holivudinės įtampos, sumaišytos su skandinavišku filmavimo prieskoniu. Kameros darbas ne idealus, bet tikrai be priekaištų ir gana įdomus – gal kiek per įvairus, bet tai gal net ne minusas. Scenarijus beveik be klaidų, pastebėjau tik vieną, dėl kurios dar galima ginčytis, tai ir paliksiu neminėtą. Aktoriai taip pat suvaidino labai neblogai. Tai kodėl nepatiko? Kodėl slogi nuotaika? Gal per daug ligonių? Per mažai anekdotų? Per mažai linksmybių? Filmas apie nieką? Na, tai parašysiu, ką aš pastebėjau.
Trys siužetinės linijos: Realybė, Žaidimas ir Prieblandos zona (tarp Realybės ir Žaidimo). Nuo pat filmo pradžios realybė pradeda skilti lyg kiaušinio lukštas. Po truputį, bet kuo toliau, tuo smarkiau, ir pro atsivėrusią properšą įsiveržia žaidimas. Filme tai padeda pajusti vis dažniau girdima psichodelinė muzika. Tai Žaidimo teritorija. Tai jau ne Realybė, tai lyg makabriškas sapnas. Kartais net sulėtintas.
Žaidimas lyg vis labiau įsisiūbuojanti švytuoklė traukia į save vis naujus ir naujus žaidėjus. Žaidimo teritorija smarkiai plečiasi ir priešintis čia nevalia. Trukdyti Žaidimui negalima, nes tai gali sugriauti tavo realų gyvenimą. Tai ir nutinka vienai iš pagrindinių personažų Ievai. Pabaigoje matome, kad ji palūžta ir pasiduoda žaidimui.
Vincentas (sukūręs žaidimą) suprato, jog jo augintinis tapo monstru ir nusprendžia jį sunaikinti. Nes tik jis kaip kūrėjas gali tai padaryti. Tačiau padaro klaidą, bandydamas iš šios realybėje neegzistuojančios žaidimo zonos, sapno išsinešti Žaidimo pinigus. Jis nežinojo, jog tą Žaidimo taisyklę susikūrė jau pats žaidimas. Bandymai sulaužyti šią taisyklę baudžiami nei daug, nei mažai – pašalinimu ne tik iš Žaidimo, bet ir iš Realybės. Beje, šios makabriškos žaidimo taisyklės nežino nei vienas žaidėjas.
Pirmasis išmestas iš Žaidimo buvo jaunasis greitosios pagalbos darbuotojas Liubartas, pabandęs laimėtus pinigus perkelti į šį realybės pasaulį. Išlikti gali tik nesantys Žaidime. Jie net negali pasinaudoti žaidimo pinigais. Nes tai skirtingi pasauliai. Iš pradžių pinigų atsisako Ieva (galbūt gundytoja? Kuri vėliau išduoda pasidavusi šėtoniškam Žaidimui), vėliau – Liubarto žmona nebyliai, lyg net nepastebėdama ir nesuprasdama.
Ar suprato tai Vincentas? Ar suprato, kas laukia kitų žaidėjų ir kas laukia jo mylimosios Realybėje, jei ji laimės Žaidime? Vincentas bando bėgti iš žaidimo. Scena su mišku – tai Prieblandos zona, tai kelias į realybę. Tiesa, šioje vietoje atsiranda dar naujos taisyklės: tu esi niekur, tavęs niekas nemato. Ar pavyks Vincentui? Jis pasirenka kitą būdą užbaigti šį Žaidimą. Nugalėtoju?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Matėte filmą ir norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!