Darbas – tai vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, nuo kurių priklauso visų įmonių, firmų ir organizacijų gamybinės veiklos rodikliai ir valstybės bei žmonių gerovė. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas.
Rinka vystosi, tačiau skurstančių daugėja?
Šiuolaikinė pasaulio darbo rinka sparčiai vystosi, visuomenei nuolat keldama naujus reikalavimus. Kiekvienas stengiamės susirasti bet kokį darbą, kad tik lengviau pragyventume. Tačiau nepagalvojame, kad mums patinkantį darbą dirbti būtų paprasčiau. Labai didelę reikšmę turi darbas savo šalyje, kas dabar yra labai sunku. Nepaisant ekonomikos augimo, nedarbo lygis Lietuvoje vis dar išlieka aktuali problema.
Viena iš pagrindinių gyventojų patekimo į skurdą priežasčių – nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventojų labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo ištekliais nelaikomi ir kareiviai, studentai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, taip pat namų šeimininkės.
Lietuvos darbo lygis vystosi sparčiau nei manome, bet žmogaus gerovė vis dar lieka užmiršta. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, nedarbo lygis bei bedarbių skaičius nustatomas dviem būdais: bedarbių apskaita teritorinėse Darbo biržose ir Statistikos departamento atliekamais užimtumo tyrimais. Todėl išskiriamas nedarbas bei nedarbas pagal tyrimų duomenis.
Šiuo metu Lietuvoje yra žymiai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios gyventojų užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija.
Kiekvienas bandome ieškoti darbo, atitinkančio mūsų turimą išsilavinimą, taip bandome save realizuoti. Augant darbo lygiui galimybių daugėja, tačiau darbdaviai atsižvelgia ne į mūsų turimą specialybę, o į turimą patirtį taip sumindami žmogaus savigarbą bei sugebėjimus. Mes tam prieštarauti negalime, bet atsižvelgiant į tokius darbdavių poelgius, taip yra didinamas bedarbių skaičius, kurie realiai gali padaryti daugiau nei yra įvertinami.
Augantis ekonomikos lygis išsaugo tautiečius
Vis didėjanti darbo jėgos paklausa sudarė prielaidas bedarbių skaičiaus mažėjimui. Didžiausia darbo vietų pasiūla – kvalifikuotiems darbininkams. Tai kas antras pasiūlymas įsidarbinimui. Kas antras pasiūlymas darbui įregistruotas paslaugų sektoriuje ir kas trečias – pramonėje. Skaičiaus mažėjimą pastaraisiais metais lėmė ne tik sparti ūkio plėtra, bet ir intensyvi emigracija, kuri kartu su neigiama natūralia gyventojų kaita mažina ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių, taigi ir verslo plėtros galimybes. Todėl nedarbo lygio mažėjimas yra ne vien tik augančios šalies ekonomikos pasekmė, tačiau ir didelės emigracijos priežastis.
Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, 2004 m., palyginti su 2003 m., neoficialiai išvykstančių iš Lietuvos emigrantų skaičius išaugo du kartus. 2005 m. neoficialiai išvykusių iš šalies gyventojų skaičius stabilizavosi. 2001–2005 m. neoficialiai emigravo daugiau vyrų nei moterų. Tik 2004 m. moterys sudarė 54 procentus visų neoficialių emigrantų. 2001–2005 m. kartu su šeimos nariais neoficialiai iš šalies išvyko apie 8 tūkst. vaikų iki 14 metų amžiaus, o per šį laikotarpį iš viso išvyko 14 tūkst. vaikų. Du iš trijų neoficialiai emigravusių 15 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų turėjo vidurinį išsilavinimą, kas penktas – aukštojo ar aukštesniojo mokslo baigimo diplomą. Nedarbas rodo darbo jėgos panaudojimo laipsnį. Nors yra nuomonių, kad jis atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu.
Dirbdami savo šalyje mes saugome savo šalį, geriname jos padėtį. Darbą rasti Lietuvoje įmanoma, bet jo paieška irgi yra darbas, kuriam ne kiekvienas pasiryžta. Nėra vienodų standartų ar taisyklių, kaip ieškoti darbo, nes kiekviena sritis turi savus kriterijus. Matant, kad šalies ekonomika gerėja, matosi sujudimas bedarbių, kurie bando rasti vietą sau, o ir darbdaviai tampa tolerantiškesni ir atsižvelgia ne vien į turimą patirtį, bet ir turimą išsilavinimą. Gerėjančios sąlygos Lietuvoje tampa žymiai veiksmingesne priemone išsaugoti kuo daugiau lietuvių savoje šalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!